Panevėžio rajono savivaldybės atsakingi specialistai gali lengviau atsikvėpti. Ne vienerius metus rajono gėda laikyta situacija pagaliau pasikeis. 46 – erių Virginija ir ketveriais metais vyresnis jos vyras Rimantas, turintys dešimt vaikų, pagaliau sutiko išsikraustyti iš savo senųjų namų, esančių Miežiškių seniūnijoje, Pakryžių kaime.
Miegodavo lovoje po keturis
Ten šimtametėje apleistoje troboje dešimties asmenų šeima glaudėsi viename kambaryje. Prieš tai 30 kvadratinių metrų dydžio kambarys talpino 12 žmonių. Tačiau du jau suaugę poros vaikai išsikraustė gyventi kitur.
Aprūkusios, nuplėšytais tapetais sienos, murzinais patalais užklotos lovos, iš visų kambario kampų rėkianti netvarka – tokį vaizdą teko matyti prieš metus apsilankius Virginijos ir Rimanto namuose. Moteris tuomet pasakojo, kad vienoje lovoje miega po keturis šeimos narius. Jiedu su vyru naktis leido vienoje lovoje su dviem mažamečiais savo vaikais.
Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius sakė, kad Rimantas ir Virginija buvo ne kartą raginti persikraustyti į kitus namus. Šeimai buvo pasiūlyti net šeši skirtingose rajono vietose esantys socialiniai būstai. Tačiau sutuoktiniai griežtai atsisakė į juos kraustytis. Jie nenorėjo palikti pamiškėje esančio vienkiemio ir persikelti į gyvenvietę.
Vienas iš siūlytų namų, kurį savivaldybė būtų nupirkusi specialiai šiai daugiavaikei šeimai, buvo ypač geras mūrinis, su rūsiu, gražiai sutvarkyta aplinka. Tačiau porai nepatiko, kad prie namo tėra tik 15 arų žemės. Be to, namas buvo kitoje, gerokai nutolusioje nuo senųjų namų seniūnijoje.
Didelio dėkingumo neparodė
Septintas savivaldybės surastas namas įtiko daugiavaikiams sutuoktiniams. Toje pačioje Miežiškių seniūnijoje esanti medinė troba Virginijos ir Rimanto akimis turi nemažai privalumų: atokiame vienkiemyje aplink namą yra net 70 arų žemės.
Už socialiniu būstu tapusią sodybą savivaldybė sumokėjo beveik 14 tūkstančių eurų. Be to, savo lėšomis už dar 2000 eurų suremontavo ir paruošė gyventi. Anksčiau čia gyvenę, bet dabar jau mirę šeimininkai buvo gerokai apleidę namus. Todėl teko nemažai darbo įdėti, kol jie pasidarė vėl tinkami šeimai. Trobai teko pakeisti langus, paremontuoti kambarius, apkuopti kiemą. Sodyboje kelis mėnesius dirbo seniūnijos atsiųsti vyrai.
Į klausimą, ar pats Rimantas darbavosi prie būsimų savo namų, seniūnas atsakė neigiamai. Daugiavaikės šeimos galva tik sutiko iškirsti medžius, augusius pagriovyje netoli ankstesnių savo namų. Iš jų pasiruošti šeimai malkų. Už tai vyrui buvo įskaityta, kad jis atidirbo seniūnijai už gautas pašalpas.
Į klausimą, ar patinka nauji namai, naujakuriai atsakinėjo santūriai: „Patinka, ką darysi. Kraustysimės“, – didelio susižavėjimo ir dėkingumo neparodė Virginija.
Mokys šeimą higienos
Tačiau dabar abu sutuoktiniai jau pradėjo kurtis naujuose namuose. Dabar daugiau, nei 60 kvadratų dydžio troboje kiekvienas vaikas turės savo lovą. Baldų naujakuriams aukojo ir seniūnijos darbuotojai, ir net vietos klebonas.
Nors dar šeima nepersikraustė į naują trobą, tačiau kieme jau suartas gabalas žemės ir pasodintos bulvės. Rimantas pastatė vieną šiltnamį, kuriame jau auga pomidorai. Dar vienas mažesnis šiltnamis jau baigiamas statyti. „Jį prižiūrės vaikai. Jie čia žada auginti arbūzus“, – kalbėjo daugiavaikė mama.
Ji pati jau spėjo apsodinti kiemo gėlynus. Vienas rožes parsigabeno iš senųjų namų, kitų nusipirko prekybos centre. Vieną rožę net iš Vilniaus pargabeno vyresnėlis sūnus. Tiesa, kieme ir visoje teritorijoje žolė dar nenušienauta, sode siekia juosmenį. Kyla pavojus, kad netrukus žolė gali užgožti visus šeimininkės įkurtus gėlynus.
„Pievą palikome, galės ganytis mūsų karvutė“, – paaiškino Virginija. Seniūnijos socialinė darbuotoja Lijana Žlibinienė baiminasi, kad naujieji sutvarkytieji Rimanto ir Virginijos namai netrukus vėl nevirstų savotišku sąvartynu. Mat abu sutuoktiniai stokoja kai kurių socialinių bei higienos įgūdžių.
Nors šeimoje nėra girtaujama, vaikai visada pamaitinti, tačiau švarai ir tvarkai čia skiriama mažai dėmesio. Gyvendama ankstesnėje troboje, Virginija iš labdaros gautų drabužių neskalbdavo. Tik sudėvėtus nunešdavo į pamiškę ir palikdavo pūti.
Pro socialinės darbuotojos akis neprasprūdo tai, kad įėjęs į ką tik sutvarkytą trobą, naujasis jos šeimininkas ėmė ant grindų purtyti pelenus. „Teks nuolat dirbti su šia šeima, dažnai ją lankyti ir padėti jiems mokytis švaros bei tvarkos“, – kalbėjo L.Žlibinienė.
