Latvis pastatė penkis vienodus bandomuosius pastatus iš skirtingų konstrukcijų, juos stebi, matuoja ir vėliau šiuos duomenis analizuoja. Taip mokslininkas siekia įvertinti skirtingų pastato sienų konstrukcijų efektyvumą.
„Paprastai statybinių medžiagų arba atskirų sistemų, statybinių konstrukcijų bandymai vykdomi laboratorijose.
Tačiau mums knietėjo sužinoti, kaip tos konstrukcijos gyvuoja realioje aplinkoje, realiomis sąlygomis, po atviru dangumi, nesvarbu, ar lietus, ar sniegas, ar vėjas, saulė ar mėnulis. Praktika rodo, kad realybėje statybinės konstrukcijos ir mūsų namai jaučiasi kiek kitaip nei laboratorijose“, – sako A.Jakovicas.
Penki vienodi maži namai (plotas – 9 kv. m, tūris – 27 kv. m) buvo pastatyti ant vienodų pamatų, vienodai pasukti pagal pasaulio šalis. Visuose – vienodi langai, durys, ta pati stogo konstrukcija ir tokia pat stogo danga. Šiuose nameliuose skiriasi tik sienos. Nors jos iš skirtingų medžiagų, sienų šiluminės charakteristikos vienodos, skaičiuojamoji sienų šilumos perdavimo koeficiento U vertė yra tokia pat visuose penkiuose modeliuose.
Vienas namelis pastatytas iš keraminių blokų ir iš išorės apšiltintas mineralinės vatos izoliaciniu sluoksniu (CER), antras sumūrytas iš „Aeroc“ akytojo betono blokų (AER) su šiltinimo sluoksniu, trečias – karkasinė siena, skydai iš medienos su mineralinės vatos užpildu (PLY), ketvirtas – keraminiai blokai su polistireninio putplasčio užpildu viduje (EXP) ir paskutinis namelis imituoja rąstinį namą su iš vidaus sumontuotu šiltinimo sluoksniu iš mineralinės vatos (LOG).
Neeilinio eksperimento rezultatai bus paskelbti šį rudenį, tačiau A.Jakovicas jau dabar turi svarbių žinių statytojams.
„Pirmiausia akivaizdu, kad labai didelę reikšmę turi pirminė konstrukcijų drėgmė arba vadinamoji statybinė drėgmė. Tai yra ta drėgmė, kuri lieka nuo statybos procesų ir su kuria tenka susidurti naujakuriams, – sakė mokslininkas. – Eksperimento metu išsiaiškinome, kad šiuo požiūriu blogiausia sienos konstrukcija – akytojo betono blokai. Iš šios konstrukcijos ilgai nepasišalino drėgmė, ją reikia daugiau vėdinti, o patalpas daugiau šildyti, kad tokios sienos galėtų kvėpuoti.
Nepaisant to, atrodo, kad akytojo betono blokai mūsų pajūrio zonoje niekada nepasieks numatyto drėgmės lygio. Jie bus drėgnesni nei pageidaujama ir todėl konstrukcijos energinis efektyvumas bus prastas“, – sako jis.
„Antras dalykas, kurį taip pat jau galime skelbti, – terminė inercija sienų konstrukcijose. Čia lyginome masyvų keraminį mūrą, apšiltintą izoliaciniu sluoksniu su karkasine lengva siena. Vasaros matavimai rodo, kad karkasiniame name patalpų perkaitimas didesnis“, – tyrimo rezultatais dalijasi A.Jakovicas.
Kita vertus, karkasinės sienos su mineralinės vatos užpildu ir keraminio mūro sienos terminė inercija labai panaši. Šiluminė energija sienose išsilaiko panašiai.
Trečias labai svarbus dalykas yra drėgmės atsiradimas sienose pastato eksploatavimo metu.
„Čia matome, kad siena iš rąstų su izoliaciniu sluoksniu pastato viduje yra rizikingesnis sprendimas. Izoliacinio sluoksnio drėgnumas didėja ir tai blogina izoliacines savybes. Taigi pastato šiltinimas iš vidaus yra blogas pasirinkimas“, – tikino mokslininkas.
Visuose nameliuose šaltoje palėpėje ant perdangos buvo įrengtas 25 centimetrų storio šilumos izoliacinis sluoksnis iš šiltinimo celiuliozės (dar vadinamos ekovatos) arba celiuliozės plaušų.
Jau per pirmuosius devynis eksperimento mėnesius visuose nameliuose celiuliozės sluoksnis sukrito net penkiais centimetrais. Vadinasi, perdangos šiluminė varža ir energinis efektyvumas pablogėjo.
