Toje vietoje, kur dabar sostinėje kyla margas daugiabučių kvartalas, tokiais vagonėliais nusagstytas visas statybų aikštelės kraštas. Netruks praeiti nė metų, ir vietoj jų ims kilti dar viena daugiabučių eilė. Tad žmonės, kurie dabar mano, kad įsigijo butus kraštiniame kvartalo name, po metų kitų žvelgs ne į medžius, bet į kaimynų langus.
Išpūstos kainos
Vietoj vejos kieme aklinai išklotas asfaltas nėra pati didžiausia blogybė. Sugrūdę daugiabutį prie daugiabučio projektų sumanytojai kitaip neįveiktų užduoties – neįstengtų įrengti tiek automobiliams statyti skirtų vietų, kiek jų reikia pagal numatytą gyventojų skaičių.
Taigi asfaltas kieme – dar ne didžiausia bėda.
Statybininkai – lyg chirurgai, apie savo profesijos užkulisius prabyla tik už uždarų durų. Jie puikiai žino, ką ir kaip stato. Savo kailiu patiria, ką reiškia, kai projektų plėtotojai ant rangovų užsiundo šunis – derybininkus. Tie griebia už gerklės versdami penktadaliu sumažinti sąmatas. Kaip? Viena išeitis – dirbti veltui. Kita – padorias statybines medžiagas keisti nepadoriomis: pigiomis ir prastomis.
„Šunys“ yra nuleidę kraują ne vienam rangovui. Ir leidžia jį toliau. Jei viena firmelė neištveria ir pakrato kojas, atsiranda kita. Ir taip be pabaigos.
Bet gal mažesnė sąmata – tai būdas ir pirkėjui nuleisti kainą? Pašvilpaukit – anaiptol. Nebent patys mokate „šunų“ amato ir prieš pirkdami butą sugebate nekilnojamojo turto plėtotojams taip pagadinti kraują, kad jie neištveria ir nuleidžia kainą. O prikibti prie naujų statinių kokybės visada įmanoma.
Triukšmas ir žvarba
Garsas ir šaltis. Tai du parazitai, kuriuos statytojai suporavo 2004-aisiais, o jų atžalas augina iki šiol.
Anot statybose gyvenimą paklojusių vyrų, prasta sienų garso izoliacija – dar ne viskas. Jei už gipsokartonio sienos čiaudi kaimynas, dar galima šį tą sugalvoti, pavyzdžiui, kaip nors prikepinti mineralinės vatos plokštę, skirtą garsui izoliuoti tarp gipskartonio pertvarų.
Ne pati didžiausia blogybė ir tai, kad puikiai girdėti, kaip pastato žarnynu kliokia tualete nuleistas vanduo. Didžiausias blogis – garsas, sklindantis iš niekur.
Statant daugiaaukščius pastatus, perdangos yra liejamos. Atraminės kolonos taip pat liejamos iš betono ant metalo konstrukcijų. Ir tik vėliau pastatas aprengiamas mūrijant išorines sienas.
Ertmės kolonose ir perdangose, skirtos elektros kabeliams ar kitokiems laidams išvedžioti, – tai garso čiuožykla.
„Bičiulis paprašė, kad pagelbėčiau – kaip nors pastatyčiau garsui užkardą. Nepavyko. Paaiškėjo, kad jis sklinda lubomis ir grindimis. Jos garsą perduoda tik dar labiau sustiprinusios“, – sakė ne vieną dešimtmetį pradirbęs statybų vilkas.
Pasirodo, neįmanoma ištaisyti statybininkų klaidų ar pakeisti pačios konstrukcijos taip, kad smūgio garsas nebesklistų.
Garso izoliacijos nepagerina nei nauja danga, nei papildomos akustinės lubos. Net tobulai paklotas parketas, jei tik jis yra tvirtai atremtas į sieną, perduoda jai garsą, ir jis visu pastato aukščiu nuskrieja aukštyn ir žemyn.
Geriausia – nepirkti?
Kitas ydų skersvėjis, košiantis daugiabučių statybose, – prasti ir blogai įstatyti langai.
Prasti, nes juos, pagal projektų sumanytojų norą, rangovai užsako pigiausius. O tai reiškia, kad bus ploni stiklo paketai, kad jų viduje nebus garso izoliacijos bei saulės arba šalčio pertvaros.
Ploni bus ir langų profiliai, todėl žiemą per juos lengvai prasiskverbs šaltis.
Ir įstatyti tie langai bus anaiptol ne taip, kaip reikalauja standartas. Todėl vėjas ir šaltis skverbsis į vidų, o pro kur – nebus įmanoma suprasti.
Tad ką daryti? „Nieko“, – nuo tokių klausimų lengvai išsisuka statybininkai. Todėl teks mokėti beprotiškus pinigus už būstą akims gražiuose, bet varganam ir nervingam gyvenimui skirtuose pastatuose.
Kita išeitis – pasiieškoti buto mūriniuose namuose, statytuose maždaug nuo 1993-iųjų iki tol, kol nekilnojamojo turto rinkos neapėmė paranoja – maždaug iki 2003–2004 metų pabaigos.
