Tokią naujos ideologijos pradžią šią savaitę vykusioje Architektūros (pokalbių) fondo Nacionalinėje dailės galerijoje organizuotoje paskaitoje pasiūlė Olandijoje dirbanti ispanė architektė Beatrize Ramo.
Pasak architektės, didelių išlaidų galima išvengti dalinantis.
Pradėkime nuo būsto. Juk žmonės savo namų virtuvėje praleidžia 4 proc., tualete 1 proc., vonios kambaryje 3 proc., svetainėje 8 proc., miegamajame 36 proc. savo laiko.
O visą kitą laiką patalpos yra nenaudojamos, tad jei žmonės burtųsi gyventi kartu, būtų galima įsigyti netgi prabangesnį, erdvesnį būstą su keliais miegamaisiais ir tiktai kelios zonos būtų bendro naudojimo.
Taip žmonės gautų ne gabalėlį, o visą tortą ir dar žymiai gardesnį.
Pritaikius tokį gyvenimo modelį, pasak B.Ramo, sutaupoma 35 proc. išlaidų, 35 proc. laiko ir 35 proc. energijos. Tai - dalijimasis erdve, komfortu, kokybe ir prabanga.
Siūloma dalintis ir automobiliais – naudotis tuomet, kai yra būtinybė, o kai nebereikia, perleisti kitam. Kad paprasčiau būtų suprasti, tai panašiai Vilniuje veikia oranžinių dviračių sistema. Tik skirtumas tas, kad įsigijęs “Opel”, kaskart galima vairuoti vis kitą automobilį – “Rolls-Royce”, “Bentley“ ar „Mercedes Benz“. Architektės vizijoje nėra turtingo ar vargšo žmogaus, visi jie vieni kitais rūpintųsi.
„Kolegės idėja - žvelgiant iš ekonominės pusės yra nepriekaištinga. Juk dalindamiesi būstu, žmonės stengtųsi sutaupyti plotą, racionaliau išnaudotų patalpas, nebereikėtų tiek daug statyti. Tačiau bėda ta, kad išsprendus architektūrinę problemą, išlenda valdymo problema, iššūkis tampa ne kaip sukurti daugiau erdvės, o kaip suvaldyti tą mažą plotą, kaip padalinti jį, kad žmonių interesai nesikirstų, - svarstė architektas Matas Šiupšinskas. - Tai iš esmės valdymas ir tos erdvės naudojimo paskirstymas tampa sudėtingiausias ir daugiausia kainuojantis procesas, bet tuo pačiu atpinga statybos kaina. Trumpai tariant, kai kažką gauni, kažką ir prarandi“.
Dar XX a. pradžioje ne vienas architektas siūlė dalintis erdvėmis. B. Ramo įsitikinusi, kad skirtingi žmonės su skirtingais interesais ir požiūriais galėtų kartu darniai gyventi net nebūtinai kurti bendruomenę, jie tiesiog galėtų pasidalinti savo išlaidomis.
„Konservatyvesniems žmonėms šis modelis niekaip negali tikti. Tačiau kai kuriuose miestuose ar rajonuose tai gali suveikti, tik reikėtų labai atsakingai rinktis, kur tas modelis tiktų. Nes tokių neatsargių bandymų pilna buvusi sovietų sąjunga, nereikia lipti ant to paties grėblio“, – šyptelėjo M. Šiupšinskas.
