Nors dažnai maldos namuose grindų danga tampa panaši į buto prieškambario ar virtuvės, paveldosaugininkai neįžvelgia problemos. Na, ir kas, kad kitose šalyse ardyti senąsias akmens grindis – didžiulė nuodėmė.
Tiesa, Vilniaus senamiesčio tvarkybos rekomendacijose juodu ant balto parašyta, kad nerekomenduojama keisti autentiškų grindų medžiagiškumo ir jų įrengimo konstrukcijos bei technologijos, bet tvarkytojai aiškina, kad naujų plytelių reikia įrengiant šiuolaikinius patogumus.
Taip Vilniaus bažnyčiose atsiranda net šildomosios grindys.
Nutarė rinktis smiltainį
Restauruojant Bernardinų bažnyčią grindys buvo išklotos smiltainio plytelėmis. Jau tada buvo girdėti pastabų, kad tokia grindų danga visiškai neatitinka šių maldos namų dvasios.
Iš pradžių smiltainis buvo šviesus, bet dabar nuo lankytojų kojų patamsėjo, atrodo murzinas. Kaip kontrastas – dešinėje bažnyčios pusėje išlikusios akmeninės grindys, kurios ir po kelių šimtmečių atrodo puikiai.
Ar teisūs tie, kurie sakė, kad Bernardinų bažnyčią tokios pertvarkos tik sugadins? Kad nesutvarkytos šventovės sienos, grindys tik sustiprins pamaldumą?
Kunigas Astijus Kungys prisipažino, kad ir jam nemiela bažnyčia, kurios grindys išklotos marmuru, kurioje altoriai spindi auksu.
Jis pasakojo, kad kai Bernardinų bažnyčioje klojo grindis, būtent marmuras ir buvo siūlomas. Jis kainavo netgi mažiau nei smiltainis.
Smiltainis pasirinktas dėl to, kad jis esą nepretenzingas, tarsi šildo. Anot A.Kungio, tikintiesiems jaukiau ant jo atsiklaupti, o vaikai per pamaldas net atsigula ant grindų. Bet taip buvo prieš kelerius metus.
Vargu ar dabar dar kas nors gulasi ant murzinų grindų.
Ginčai – ir dėl šildymo
A.Kungio žodžiais, Bernardinų bažnyčia ir neturi blizgėti, nes kitaip prarastų pranciškoniškąją dvasią. Ar ne geriau tam tiktų senosios akmeninės grindys?
Į šį klausimą vargu ar kas atsakys. Akmeninių grindų paprasčiausiai nebėra.
Dvasininkai mano, kad maldos namai turi būti tvarkingi, o naujoviškos plytelės solidu ir ilgai išlieka.
Daug ginčų buvo kilę ir dėl šildomųjų grindų, įrengtų Bernardinų bažnyčioje. Esą dėl jų nukentės freskos, kurios, skirtingai nei grindys, restauruojamos itin kruopščiai.
Bet A.Kungys atremia sakydamas, kad užsienyje yra daugybė architektūros paminklų, kurių grindys šildomosios.
Pokyčių – ne vienas
Visų Šventųjų bažnyčioje Rūdninkų gatvėje senąsias grindis pakeitė bilzgančios plytelės. Atrodo tvarkingai.
Bet ar neprimena šiuolaikinės virtuvės grindų?
Tvarkoma ir pranciškonų Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Trakų gatvėje.
Kai ji atvėrė duris tikintiesiems, daug kas aikčiojo iš susižavėjimo išvydę senas akmenines grindis. Tačiau dabar jas taip pat dengia plytelės.
Archeologai Saulius Sarcevičius ir Andrius Vaicekauskas šioje bažnyčioje rado ankstyviausių grindų fragmentą. Grindys buvo suklotos iš molinių, klotų ant kalkių skiedinio pagrindo, plytų ir plytelių.
Šios grindys išliko iki XVII amžiaus pabaigos. Laidojant grindų plyteles ardydavo ir vėl sudėdavo, suirusias pakeisdavo naujomis. Dėl to Europos bažnyčiose dabar grindys nelygios, iš skirtingų plytų ir plytelių. Tai ir yra didžiausias grožis.
Lenkai elgiasi kitaip
Europoje restauruojant bažnyčias grindys neišklojamos marmuro, smiltainio ar akmens masės plytelėmis, kurios labiau tinka butui, virtuvei ar lauko terasai. Paliekamos akmens plytos, nors jos nuo amžių išsiklaipiusios, nutrintos kojų, skirtingų dydžių, bet nepraradusios žavesio.
Toli žvalgytis nė nereikia. Kaimyninėje Lenkijoje, Olyvoje, – ilgiausia šioje šalyje katedra. Bažnyčia, kurios ilgis – 107 metrai, neseniai restauruota. Bet keisti grindų niekam nešovė į galvą.
Akmens plytos mena Rytų Pamario kunigaikščių laidojimo laikus. Nevienodo dydžio, skirtingų spalvų.
Kita garsi Lenkijos bažnyčia – Švč.Mergelės Marijos katedra bazilika Gdanske. Tai viena didžiausių Europoje šventovių. Sakoma, kad vienu metu joje gali tilpti 20–25 tūkst. žmonių. Grindys bazilikoje nelygios gal net labiau nei Olyvos katedroje, bet niekas neketina prie jų kišti nagų. Lankytojai gali grožėtis įspaustais herbais, pasižiūrėti, kaip grindys keitėsi bėgant amžiams.
Bazilikos interjeras asketiškas ir šaltas, o įspūdį dar labiau sustiprina senosios grindys. Tad tik įžengus į šventovę pajunti savo menkumą amžinybės akivaizdoje. Kažin kaip būtų, jei lenkai akmens grindis būtų pakeitę blizgančiu brangiausiu marmuru?
Kiti maldos namai Gdanske – mažiau garsūs. Tai prie turgaus prigludusi Šv.Mykolo bažnyčia. Grindys joje likusios taip pat akmeninės, vietomis sudėliotos iš suskilusių plytų. Jų keisti taip pat niekas neplanuoja.
Siūlo peržiūrėti leidimus
Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyriausioji specialistė Anželika Zdanevičienė aiškino, kad reikia perversti šūsnis projektų, peržiūrėti leidimus, kad įsitikintum, ar visos bažnyčios atnaujinamos tinkamai.
„O gal kai kas daroma savavališkai.
Bet tai paaiškėtų tik peržiūrėjus visus dokumentus“, – dėstė paveldosaugininkė.
Prieš porą metų patvirtintose Vilniaus senamiesčio tvarkybos rekomendacijose aiškiai nurodyta, kad pastatų perdirbimas, naujadarai neturi naikinti paveldo vertės.
Bet koks istorinių interjero elementų išardymas Lietuvoje galimas tik gavus už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos leidimą.
Sugadino Aušros vartų koplyčios laiptus
Prieš ketverius metus buvo kilęs skandalas remontuojant Aušros Vartų koplyčią. Kultūros paveldo departamentas net buvo sustabdęs darbus.
Remontuojantys koplyčią darbininkai išmontavo senąsias medines duris, pažeidė beveik 80 metų senumo keramines plyteles ir jas užklijavo nauja danga, taip pat ant buvusių XIX amžiaus vidurio laiptų užklojo granitą imituojančią medžiagą ir išmontavo dalį kitų senų laiptų.
Taip buvo pažeista sakralinė koplyčios vertė, nes sugadinti pagrindiniai piligrimystės laiptai.
Dėl šių pažeidimų trys specialistai neteko nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatų. Žalą tyrusios komisijos įvertino padarytus nuostolius 22 tūkst. litų.
