Šiuo metu Paupys yra tarsi nedidelis ir nuošalus kaimas pačiame Vilniaus senamiestyje, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė".
Dauguma vilniečių čia net neužsuka.
Ir tai visai nestebina, nes didžiąją teritorijos dalį užima buvusi gamykla „Skaiteks“, kuri rajone išdrykusi beveik per 7 hektarus.
Gamyklos teritorijoje draudžiama vaikščioti pašaliniams, nes bet kurią akimirką gali užvirsti senos gamyklos siena arba per galvą netikėtai kaukštelėti nuo stogo nukritęs plytgalys.
Tačiau pasivaikščioti po seną teritoriją įdomu – tiesiai iš ūžiančio senamiesčio patenki į siurrealizmu ir pelėsiais dvelkiančią aplinką.
Didelėje gamyklos teritorijoje yra plati gatvė, alėjos, dunkso didelis akmeninis, tačiau jau medžiais apaugęs fontanas.
Valstybinė Vilniaus elektros matavimo technikos gamykla „Skaiteks“ nuo 1974 m. gamino elektros skaitiklius. Vilniaus senamiestyje pagaminti skaitikliai buvo tiekiami visai Sovietų Sąjungai.
Gaminant skaitiklius buvo naudojamai naftos produktai. Jų atliekos buvo pilamos tiesiai į Vilnią arba čia pat, teritorijoje.
Specialistai nustatė, kad kai kuriose vietose Paupio žemė yra taip užteršta nafta, kad vietomis reikės nukasti iki 8 metrų žemės.
Paupio rajono gyventojai, girdėdami kalbas apie gresiančias permainas, prieš trejus metus susibūrė į bendruomenę „Paplauja“, kad galėtų ginti savo teises.
Šis pavadinimas kilęs dėl Paupio žemėse trykštančių šaltinių ir nuo kalno bėgančio vandens. Dėl to nuo senų laikų ši senamiesčio vieta buvo vadinama paplaunama žeme.
Po „Skaiteks“ teritoriją „Sostinės“ žurnalistai vaikštinėjo su „Paplaujos“ bendruomenės nare, aktorių trupės „Teatriukas“ vadove Dalia Mikoliūnaite. Moteris kilusi iš Biržų, o į Vilnių persikraustė prieš 12 metų.
– Kuo išskirtinis Paupio rajonas? – pasiteiravo „Sostinė“ 39 metų D.Mikoliūnaitės.
– Tai yra Vilniaus senamiestis, tačiau žmonės šį rajoną nuolat painioja su Užupiu. Nuo XVI amžiaus ši vietovė buvo žinoma kaip Paplauja, dėl to taip vadinasi mūsų bendruomenė.
Nuo Subačiaus kalno į Vilnią teka daug šaltinių. Dėl jų ši vieta būdavo ir dar iki šiol yra labai drėgna.
Dar ir dabar žmonės iš Subačiaus kalno šaltinių geria vandenį. Taigi pavadinimas kilo ne nuo žodžio „paplavos“, kaip būtų galima pagalvoti, o dėl to, kad šaltiniai plauna žemę.
Nuo senų laikų šioje vietoje buvo įsikūrę visokiausių fabrikėlių. Iki šiol čia yra išlikęs didžiulio spynų fabriko pastatas. Anais laikais jis buvo labai garsus.
Taip pat 1875 m. čia įsikūrė ir Iljos Lipskio alaus darykla, kurioje veikė ir ledų gamyklėlė.
Beje, I.Lipskio alaus darykla per metus pagamindavo per 1 mln. kibirų alaus. Jis patekdavo ne tik į Vilniaus aludes, bet ir būdavo išvežiojamas po visą Lietuvą, pasiekdavo Odesą, Reimsą ir kitus Prancūzijos miestus.
– Kokį įspūdį paliko šis rajonas, kai pirmą kartą čia atvykote?
– Kai pirmą kartą studijų metais čia užsukau, Užupis buvo ne itin saugus ir dar neprestižinis rajonas. Tačiau norėjau gyventi tokiame rajone, kuris būtų nuošalesnis ir primintų kaimą. Štai ir radome.
Keistas rajonas. Kai atsikraustėme, čia laisvai vaikščiodavo vištos, vos ne prie kelio dėdavo kiaušinius.
Šalia yra kūdros, gražus parkas. Sėdėdavo senos močiutės ir gerdavo kavą. Mums labai patiko toks vaizdelis.
– Šalia iškils naujas kvartalas ir viso to nebeliks. Nebijote?
– Bijome. Tačiau tai vis tiek bus geriau nei dabar, nes dabar čia tikras chaosas.
Pavyzdžiui, naktį net nėra apšvietimo. Vieną naktį nuo penkių namų metalo vagys nusikabino gatvių pavadinimus. Ar galite patikėti?
Ypač apšvietimo trūksta puoselėjamame kūdrų parke. Vakare neįmanoma išeiti pasigrožėti, nes nieko nematyti.
– O ką Paupyje dabar galima pamatyti?
– Čia vis dar yra apgriuvęs gamyklos „Skaiteks“ pastatas. Šalia buvo valgykla, vaikų darželis. Dirbo labai daug žmonių – apie 3 tūkstančius. Visi namai Paupyje buvo išdalinti darbininkams ir jie čia gyveno.
Kai kurie senieji „Skaiteks“ darbininkai gyvena iki šiol.
Bet ši vieta nyksta, todėl ją būtina gaivinti. Planuojama „Skaiteks“ gamyklą nugriauti.
Teritorija yra tikrai nesaugi – palanki terpė vagims ir asocialiems asmenims. Tačiau mes norime išsaugoti ir šios vietos išskirtinumą, jos istoriją.
Tie, kurie statys naują rajoną, turi prisiminti, kad čia vis tiek liko drėgna žemė su šaltiniais.
Pavyzdžiui, mūsų namo rūsyje nuolat yra vandens, nes trykšta šaltinis. O pats namas neturi pamatų – stovi ant akmenų.
Be to, kai prasidės statybos, mes labai bijome, kad pro mus nuolat važinės sunkiasvoriai automobiliai su statybinėmis atliekomis.
Jeigu taip nutiks, mūsų namas gali ir nugriūti – jau dabar skilinėja sienos ir dreba, kai pravažiuoja koks nors sunkvežimis.
– O jūsų namai pritaps naujame rajone?
– Žinoma. Tai yra senamiesčio zona, todėl mūsų namai yra saugomi, tai yra paveldas, kaip ir visas Vilniaus senamiestis.
Kalbu apie senus pastatus, ne apie „Skaiteks“.
Tik kiek neramu, ar bus apskaičiuoti tam tikri dalykai: daugiabučių atsiras daug, tačiau ar užteks vietos automobiliams?
Juk dabar didžiulėje mūsų rajono teritorijoje visi senamiesčio gyventojai nemokamai stato savo automobilius.
Tai jeigu čia gyvens apie 2 tūkst. žmonių, kur bus laikomi jų automobiliai? Ar dar liks erdvės, žalumos, vietos, kur gali vykti renginiai, vaikų šventės.
Dėl to labai neramu.
– Gal ateityje Paupys pradės konkuruoti su Užupio respublika?
– Gal. Nors su Užupiu labai sunku konkuruoti, nes ten – respublika. O kas mes? Mes esame provincija, kaimas.
Tokie ir liksime, nors ateityje ir galėsime vadintis prabangiu rajonu.
