Kaunietis Julius Meškauskas pasakojo, kad brokerio darbas yra ganėtinai keblus tiek bendraujant su klientais, tiek perkant būstą pagal internete rastus skelbimus, tiek dalyvaujant varžytynėse, rašo „Lietuvos rytas“.
O ką jau kalbėti apie investuotą laiką, kuris nežinia, ar atsipirks, ginčus ir bėdas dėl gyventojų iškeldinimo.
Sugundė darbas be rutinos
J.Meškauskas nekilnojamojo turto agentu darbuojasi jau šešerius metus.
Šia profesija jis susiviliojo dar studijuodamas Vilniaus universitete: vyriškiui nesisekė rasti darbo, tad šovė mintis išbandyti brokerio darbą vienoje nekilnojamojo turto agentūrų.
„Nenorėjau rutina virsiančio darbo nuo 8 iki 17 valandos, ieškojau laisvo grafiko. Suviliojo nefiksuotas darbo užmokestis su galimybe užsidirbti daugiau“, – pasakojo Julius.
Anot jo, svarbiausios brokerio savybės – drąsa ir komunikabilumas.
Mat sėdėdamas agentūroje ir laukdamas, kol klientai ateis ir paprašys paslaugų, nieko neužsidirbsi.
„Iš dvidešimties darbuotojų mūsų agentūroje butus parduodavo tik keturi, nes kiti tiesiog nedrįsdavo paskambinti galimiems pirkėjams. Dažniausiai tokie žmonės padirbdavo 3–4 mėnesius ir išeidavo.
Norėdamas užsidirbti, turi pats ieškoti klientų ir siūlyti jiems savo paslaugas. Kiekvieną dieną skaitydavau parduodamų būstų skelbimus tiek internete, tiek laikraščiuose.
Paskambinus vieni žmonės atsisakydavo, kiti pasiūlydavo paskambinti po mėnesio ir bandydavo patys savo jėgomis parduoti būstą“, – aiškino J.Meškauskas.
Jis neslėpė nuolat jutęs įtampą, nes niekuomet neaišku, ar pasiseks sudaryti sandorį, niekad iš anksto nežinai, kiek vieną ar kitą mėnesį užsidirbsi.
„Kiekvienam klientui reikia skirti daug laiko, nuolat važinėti po butus ir namus, skambinti. Pinigus leidi nežinodamas, ar visa tai atsipirks“, – pasakojo pašnekovas.
Penki butai per mėnesį
J.Meškauskas nekilnojamojo turto agentūroje per mėnesį vidutiniškai parduodavo 2–3 butus, o keletą kartų – net penkis. Toks rezultatas buvo laikomas ypač sėkmingu.
Bet po metų darbo jis su kolega nusprendė imtis individualios veiklos.
Viena priežasčių – reikalavimas pusę gauto komisinio mokesčio atiduoti agentūrai.
Dabar kaunietis nebėra tradicinis tarpininkas, mat jis pradėjo pats pirkti ir vėliau parduoti būstus. Informacijos apie juos susiranda spaudoje, internete, iš bankroto administratorių.
„Įsigytą būstą kartais tenka patvarkyti. Nors tai dažniausiai tebūna kosmetinis remontas, jis klientui palieka nemenką įspūdį, o tai puikiai atsiperka“, – teigė vyriškis.
Teko iškraustyti senutę
Prieš penkerius metus pirmąjį įsigytą būstą J.Meškauskas prisiminė su kartėliu. Varžytynėse nusipirkęs dviejų kambarių butą Kauno Šančių mikrorajone, jame jis rado ir gyventoją, kuri nesutiko išsikraustyti.
„Tai žinojau, bet nemaniau, jog iškils rūpesčių.
Tačiau moteris buvo gana senyva, sirgo psichikos liga, todėl bendrauti su ja buvo ypač sunku.
Bute pereiti iš vieno kambario į kitą buvo kone neįmanoma, nes savininkė keletą metų tempė į namus gatvėje rastus daiktus, todėl tvyrojo nepakeliama smarvė, o gatvės radiniai buvo sukrauti iki pat lubų“, – patirtimi dalijosi J.Meškauskas.
Kol senyva moteris suprato, jog namai nebepriklauso jai, teko tartis ne kartą.
Laimei, jos sūnus padėjo nuraminti motiną ir ją iškraustyti, tačiau ne už dyką.
„Pasiūliau moters sūnui 2 tūkstančius litų, kad buvusiai savininkei netektų gyventi gatvėje ir jai būtų išnuomotas butas“, – kalbėjo brokeris.
Tuomet jis džiaugėsi, jog galiausiai pavyko susitarti ir nereikėjo kreiptis į teismą.
„Nemanau, kad būčiau išleidęs mažesnę sumą teisinėms paslaugoms. Tiesiog norėjau sutaupyti laiko, nes teismo procesas dėl iškeldinimo galėjo užsitęsti daugiau nei metus, o man nesinorėjo išmesti senyvos moters į gatvę“, – prisimena vyriškis.
Bėdos dėl varžytynių
J.Meškauskas pastebėjo, kad dažnai pirkdami išvaržomą būstą žmonės net nepasidomi, ar kas nors jame gyvena.
Dėl to kyla daug ginčų, tenka kreiptis į teismą.
Nemažai brokerio pažįstamų, taip pradėję verslą ir susidūrę su panašiomis bėdomis, numojo ranka ir nusprendė trauktis.
Tokiais atvejais J.Meškauskas patarė susitarti ir pasiūlyti gyventojams pinigų būstui nuomotis. Taip pat reikėtų nepamiršti to įforminti oficialiai, nes paskui gali kilti keblumų.
Iškeldinti senbuvius pavyksta per mėnesį
Aleksandras Kuzmicovas
Antstolio Vlado Čegliko padėjėjas
„Įsigijus būstą iš varžytynių ir atsiradus problemų dėl gyventojų iškeldinimo į antstolius kreipiamasi gana retai. Tačiau naujajam turto šeimininkui ir būsto gyventojams nepavyksta susitarti, reikia kreiptis į teismą ir turėti varžytynių nuosavybės įsigijimo aktą ir įregistruoti savo vardu jau nusipirktą būstą.
Prieš parduodant būstą iš varžytynių pirkėjas jau yra informuojamas, jog tame būste vis dar yra gyventojų, nurodomi jų kontaktiniai duomenys. Antstoliai turto perdavimo procese nedalyvauja, tuo jau turi pasirūpinti naujasis būsto savininkas.
Kreipusis į teismą gyventojai iškeldinami per mėnesį, jei nepareiškiami jokie skundai ir procesas vyksta sklandžiai. Tačiau jei pasitaiko trikdžių, iškeldinimo procesas gali užtrukti metus ir daugiau.“
