Poilsiautojai, šiltą savaitgalį atriedėję į Trakus, čia randa grupeles maklinėjančių, į pilį traukiančių lenkų turistų. Dar – sausakimšų kibininių, nes dauguma vilniečių atvažiuoja tik suvalgyti kibinų ant ežero kranto, rašo „Lietuvos rytas“.
Kartais jie atvyksta ir į koncertus pilyje ar Užutrakio dvare. Bet koncertai pilyje jau vyko ir prieš 700 metų, o tuos pačius kibinus Vytauto Didžiojo atvežti karaimai kepdavo dar XIV amžiuje.
O kas nauja Vilniaus pašonėje esančiame ežerų perle? Gal įrengta golfo laukų ar teniso aikštynų? Ne. Gal miesto centre yra geras viešbutis? Ne. Gal poilsio namų kompleksas ežero pakrantėje su SPA? Ne. Galbūt nedidelių motelių? Jų irgi nėra.
Visi šie objektai galėjo būti pastatyti, nes verslininkai buvo pasirengę į Trakus investuoti milijonus. Bet neinvestuos, nes po nevaisingų derybų su savo milijonais sprunka į Druskininkus ar Birštoną.
O apsnūdę Trakai tiesiog dūsta nuo norinčių čia ilsėtis, tačiau nieko jiems pasiūlyti negali.
Nors į pilį retsykiais nudulka užsienio karalių ir aukštų pareigūnų kortežai, pačius Trakus, atrodo, pokyčiai pamiršo. Visos ietys sminga į neva apsileidusią ir neveiklią Trakų savivaldybę.
Meras – ne šeimininkas
„Šiuo metu savivaldybė mieste yra suskaičiavusi net 17 vaiduokliais virtusių objektų, kurie domino investuotojus. Atnaujinti jie pakeistų Trakus, įpūstų jiems gyvybės.
Tačiau jie stovi apleisti dešimtmečius ir nežinia, kiek dar stovės. Nes Trakų šeimininkas yra ne savivaldybė, o Trakų istorinis nacionalinis parkas. Dėl jo Trakai tebegyvena pagal dar 1993 metais patvirtintą plėtros schemą. Gyvenimas čia sustabdytas ilgam“, – atsiduso Trakų meras Vytautas Zalieckas.
Kadangi valdininkų dūsavimais netikiu, ieškodama atsakymo paskui merą patraukiau į ekskursiją po Trakų vaiduoklius.
Be kyšio – nė iš vietos?
Garbiems svečiams ir paprastiems turistams, einantiems tilteliu į pilį, dešinėje pusėje akis bado daug metų nesikeičiantis peizažas – ant ežero kranto griuvenomis virtusi irklavimo bazė.
Prieš 17 metų ją nusipirkusiam verslininkui vilniečiui neleidžiama griuvėsių paversti šiuolaikiniais moteliais. Kodėl?
„Jei neduodi kyšio, lauki eilėje“, – paaiškino jis.
O gal verslininkas buvo sumanęs statyti už pačią pilį aukštesnius statinius? Jis patikino norėjęs tik suremontuoti pastatus. Tai patvirtino ir meras.
„Kalbėta tik apie tų pačių pastatų suremontavimą ir pritaikymą žmonių reikmėms, nedidinant nei aukščio, nei ploto. Savininkas sutinka su visais parko vadovų reikalavimais – ir statytų, ir nudažytų pagal jų norus. Reikia tik leidimo pradėti darbus.
Tačiau visi architektų pasiūlymai parkui netinka. Taip ir gyvena Trakai 17 metų su tuo pūliniu ant ežero kranto prieš pilį. Benamiai ten laužus pakūrena“, – teigė Trakų meras, kuris, pasirodo, miesto šeimininku gali jaustis tik popieriuose.
Trakų mero teigimu, Trakų istorinio nacionalinio parko vadovas Gintaras Abaravičius visada sako „ne“. Kodėl? Buvusi irklavimo bazė Trakuose pastatyta dar sovietmečiu. Tai esanti „vizualinė tarša“ ir ją reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.
„Pirma parduoda, o paskui liepia sunaikinti įgytą nuosavybę? O kas yra ta tarša?
2012 metais kreipėmės į Architektų sąjungą. Ji sušaukė net 20 ekspertų posėdį. Specialistai parašė išvadą, kad buvusi irklavimo bazė yra įdomus sovietmečio architektūros kūrinys. Ji turi būti remontuojama ir pritaikoma šių dienų poreikiams.
Vėl kreipėmės į parko vadovą – gal kokį karaimišką stogelį pastatyti, gal kitaip nudažyti? „Neleisti!“ – toks buvo atsakymas, kurio išsireikalavome per teismą“, – pasakojo advokatas Ugnius Pėdnyčia.
Verslininkas jau 17 metų moka žemės nuomą už įsigytas griuvenas. Be to, tenka samdyti sargus ir išvežti šiukšles, nes į apleistą vietą žmonės tempia šlamštą – nuo senų čiužinių iki padangų. Vien šiukšles išvežti jau kainavo apie 40 tūkstančių litų.
Liepė laukti trejus metus
Už kelių šimtų metrų – dar vienas Trakų vaiduoklis – sovietmečiu buvęs garsus restoranas „Nendrė“.
Ir jis nupirktas, savininkas net restorano restauravimo projektą su parku suderino, pateikė ir vizualizaciją, ir reikalaujamą detalųjį planą. Bet renovacija – nė iš vietos. Kur čia kliūtys?
„Renovacijos sąlygos buvo tokios, kad pagal jas atliktas projektas labai brangus. To pastato turėjo nebelikti, vietoj jo būtų atsiradę žole apaugę kalneliai ir stiklo sienos. Pamatęs, kokia projekto kaina, investuotojas griebėsi už galvos ir paprašė parko vadovų leidimo projektą pakoreguoti.
Bet jam nebuvo leista – kelio atgal esą nebėra. Investuotojas turi laukti trejus metus, kol bus galima tą projektą persvarstyti iš naujo. Žmogui patogiau laukti trejus metus nei su parku bylinėtis.
O kas po trejų metų? Spėju, kad vaiduokliška „Nendre“ miesto svečiai gėrėsis dar ilgai“, – prognozavo Trakų meras.
Sunku suvokti tokį sprendimą – juk pastatas nepradėtas statyti, tik suprojektuotas, kodėl negalima persvarstyti?
Investuotojai sprunka kitur
Miesto centre savivaldybės už patrauklią kainą – 350 tūkst. litų – ketinama parduoti griūvanti buvusi istorinė karčema taip pat liko be investuotojų.
„Kai atsirado galimų pirkėjų, džiaugėmės, kad bus prikelta istorinė karčema. Vienas rimtai nusiteikęs investuotojas savivaldybės paklausė, kaip bus galima renovuoti tą pastatą.
Paklausėme parko vadovų. Atsakė – kai investuotojas padarys projektą, gaus sąlygas. Kitaip sakant, įkišk pinigus, o po to daryk tai, ką liepsime. Gal lieps nugriauti ir pastatyti pagal reikalavimus? Tada gerai. O jei neleis nieko daryti? Joks verslininkas su tuo nesutiks.
Štai ir stovi tokia „vizualinė tarša“ miesto centre jau 15 metų, o niekas nebeperka. Greitai Trakai taps vaiduoklių miestu.
Tarp investuotojų jau sklando juokelis: „Nori prarasti pinigus? Investuok Trakuose.“ Jie sprunka su savo pinigais į Druskininkus“, – apgailestavo V.Zalieckas.
Milijonai – į Druskininkus
Skaudžiausias praradimas Trakų savivaldybei – su 32 milijonais litų pasitraukęs investuotojas. Tiek jis ketino skirti, kad sugriuvusi pionierių stovykla ant ežero kranto būtų paversta prabangiu 5 žvaigždučių viešbučiu su SPA centru.
Investuotojas buvo nusisamdęs portugalą – paminklosaugos objektų projektuotoją. Pagal jo projektus atkuriamos pilys Škotijoje, viduramžių katedros Europos šalyse. Portugalas buvo parengęs ir būsimo viešbučio projektą.
Bet Škotijos pilys – ne sovietinė pionierių stovykla, kurios teritorijoje prieš 700 metų gal pats kunigaikštis Vytautas elnius medžiojo.
„Parko taryba rinkosi du kartus, svarstė projektą ir jį sukritikavo. Bet po antrojo svarstymo praėjus kiek laiko nutarė leisti rengti detalųjį planą.
Investuotojas, pamatęs, kokie sunkumai jo čia laukia, pasipustė padus ir su milijonais pabėgo į Druskininkus. Dukart pas jį pats važiavau, įkalbinėjau grįžti. „Ne, per metus Druskininkuose pasistatysiu, prasidės kapitalo grąža. Atstok tu su savo Trakais“, – atšovė jis man“, – apgailestavo meras.
Kliūtys – ir golfo aikštynui
Grįždami iš nelaimėlės pionierių stovyklos sustojome pakeliui į Užutrakio dvarą. Iki ežero driekiasi krūmynais apaugęs laukas, juoduoja išdeginta žolė.
„Štai čia galėtų būti Trakų golfo laukai“, – plačiu mostu parodė Trakų meras.
„O kodėl nėra? Vėl parkas neleidžia? Juk golfo laukai – ne pastatai, gamtos nežaloja ir „vizualinę taršą“ sunku įžvelgti?“ – paklausiau.
„Būtent dėl taršos ir nėra, – nustebino meras. – Dar 1998-aisiais buvo parengtas detalusis golfo aikštyno planas. Bet jo įgyvendinimą parkas sustabdė. Priežastis – žolei auginti bus naudojamos trąšos, jos gali patekti į ežerą.
Todėl šis 135 hektarų valstybinis sklypas iki šiol tuščias ir nenaudojamas“, – aiškino meras.
O kaip savo tyrus ežerus žaloja suomiai, paežerėse turintys galybę golfo laukų?
Trakų savivaldybė rankų nenuleido – kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kad šis sklypas būtų naudojamas, ir toliau ieško investuotojų.
„Kol kas turime šabakštyną, erkyną ir deginamą žolę, kuri parko vadovų nejaudina.
Imsimės visų žygių, kad čia – netoli Vilniaus – atsirastų graži poilsio zona“, – ryžtingai nusiteikęs kalbėjo meras.
Tualetą leido nugriauti
Trakų mero ryžtą sustiprino ir neseniai pasiekta pergalė – pagaliau buvo gautas parko leidimas miesto centre nugriauti seną medinę išvietę.
„Įvykdėme visus parko reikalavimus, savo lėšomis namui įvedėme vandentiekį ir kanalizaciją. Pagaliau nuversime šį labiausiai turistų fotografuojamą objektą“, – džiaugėsi pašnekovas.
Trakuose vis nėra golfo laukų, užtat yra parko saugomi Karaimų karališkieji laukai, plytintys iškart už Trakų Užutrakio pusėje. Kodėl jie karališkieji ir kuo išskirtiniai?
Karališkieji todėl, kad karaimams juos padovanojo Vytautas Didysis (nors jis ir nebuvo karūnuotas karaliumi). O išskirtiniai tuo, kad prieš 700 metų karaimai čia augino agurkus. Todėl šiandien čia trakiškiams draudžiama bet kokia veikla, net agurkus auginti.
Žmonėms trūksta aiškumo
Norint aprašyti Trakų apylinkių žmonių vargus prireiktų ne vieno straipsnio. Todėl pasirinkau tik toliau nuo ežerų esantį Jovariškių kaimą, anksčiau buvusį kolūkį, nusėtą vadinamaisiais alytnamiais.
Ką čia taip įnirtingai saugo parko vadovybė, žmonėms draudžianti bet kokį pakrutėjimą?
Vieni negauna leidimo šiltinti namą, kiti – įsistatyti stoglangį į „alytnamį“. Treti buvo nubausti už tai, kad sulygino po legalios statybos likusias žemės krūvas ir tuo pakenkė kraštovaizdžiui. Ketvirti dejuoja, kad sudegė tvartas, bet jiems neleidžiama atstatyti ir reikalaujama 4 tūkstančius litų kainuojančio projekto.
Buvęs Jovariškių kaimo seniūnaitis Antanas Gedvilas apgailestavo, kad žmonių lūkesčiai gražiau gyventi, kai 1991 m. buvo įsteigtas parkas, neišsipildė.
„Žmonės nori tvarkytis. Bet neturi paprasčiausios informacijos, ką galima daryti. Bet ką pabandę pakeisti gauna atsakymą „negalima“ arba baudą. Žmonės – ne prieš įstatymus. O parko vadovai turėtų kalbėtis su vietos žmonėmis, kurių seneliai čia gyveno, – pagrįsti sprendimus, išaiškinti taisykles“, – kalbėjo A.Gedvilas.
Schema dingo stalčiuose
– Kodėl tvyro toks priešiškumas tarp Trakų savivaldybės, vietos gyventojų ir Trakų istorinio nacionalinio parko? – paklausiau Trakų mero V.Zaliecko.
– Didžiausia problema – dar 1993 metais priimtas Trakų plėtros planas. Jis pasenęs, nebeatitinka jokių naujų statybos normų, laiko pakoreguotų poreikių ir stabdo miesto pažangą.
– Kodėl neparengtas naujesnis planas? Juk, pavyzdžiui, Aukštadvario parko plėtros planas per tą laiką keistas net tris kartus?
– Istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje yra vienintelis. Kiti yra regioniniai gamtos parkai.
Toks išskirtinumas, kuris nėra tiksliai apibrėžtas normomis, ir duoda erdvės draudimams, kurie neretai atsiranda tiktai parko vadovo galvoje.
Dar 2008 metais buvo parengta nauja parko tvarkymo schema 800 hektarų plote. Schemą rengė parko, Kultūros ministerijos ir Saugomų teritorijų tarnybos specialistai.
Pirmas parko vadovybės atsakas buvo dirbtinai išplėsti teritoriją iki 1400 hektarų. Tada į ją pakliūtų ir atokiausi kaimai, kur būtų suvaržyta žmonių veikla. 2 tūkstančiai gyventojų pasirašė prieš tokius ketinimus, schema nebuvo patvirtinta.
Dabar vėl kreipėmės į Vyriausybę, Kultūros ministeriją, kuri yra parko steigėja, ir į Saugomų teritorijų tarnybą. Šios įstaigos liepė patvirtinti 2008 metų schemą, nors turėjo žinoti, kad jos galiojimo laikas – tik treji metai.
Be to, ta schema valdininkų stalčiuose išvis dingo! O juk tai dokumentas, kuriam parengti prireikė daug pinigų.
Tas biurokratinis aparatas toks galingas, kad negalime jo pajudinti iš vietos.
Todėl Trakuose viskas ir lieka taip pat kaip prieš 21 metus.
– Kas vis dėlto atsakingas už tai, kaip atrodys Trakai?
– Bėda ta, kad parko steigėja ir valdytoja yra Kultūros ministerija. Ministrai greitai keičiasi, o valdininkai lieka. Kai daug parko auklių, niekas neatsakingas.
Nuo 2014 metų Lietuvoje įsigaliojo visai nauji įstatymai, reguliuojantys teritorijų planavimą. Bet parko valdytojams tai visiškai nerūpi. Saugiau viską drausti nei leisti.
– Ką konkrečiai atsako Kultūros ministerija, kai atsisako rengti naują Trakų parko plėtros schemą?
– „Neturime tam pinigų.“ Tada prašau leisti tai daryti savivaldybei – pasamdytume ekspertus, rastume lėšų.
Tada gavome atsakymą: „Nereikia!“ Pono G.Abaravičiaus vizija – apie pilį ošia gūdi giria – beveik taps tikrove.
Iš tiesų atkūrus Nepriklausomybę buvo laukinis periodas, reikėjo griežtai saugoti Trakų teritoriją. Bet dabar žmonės jau kitokie, išsilavinę, supranta, kad gyvena ar nori investuoti unikalioje vietoje. Niekas čia dangoraižių neketina statyti.
Bet XXI amžiuje Trakai negali gyventi vien tik prisiminimais apie kunigaikštį Vytautą.
Tačiau turime vilties. Prieš kelias dienas susitikome su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.
Aptarėme, kokią pagalbą Trakams suteiktų departamentas persvarstydamas teisės aktus, įvertindamas pastatus, kad investuotojai žinotų, ką galėtų daryti su įsigyta nuosavybe. Tai būtų savivaldybei pagrindas vėl kreiptis į parko vadovybę ir Kultūros ministeriją. Kitokios išeities kaip kovoti Trakuose nėra.
Poilsio zonų pakanka
– Trakai gyvena dar pagal 1993 metais patvirtintą parko plėtros schemą. 2008 metais rengta schema jau paseno. Kodėl neparengiama naujos? Ar tai netrukdo Trakų miesto ir regiono plėtrai? – paklausiau Trakų istorinio nacionalinio parko vadovo G.Abaravičiaus.
– Įsteigti Trakų istorinį nacionalinį parką lietuviai bandė dar sovietinės okupacijos metais rizikuodami tapti „buržuaziniais nacionalistais“ ir prarasti sovietinio rojaus gėrybes – rublinę algą, chruščiovinį butą, talonus skalbyklėms, šaldytuvams.
Istorinis nacionalinis parkas Trakuose įkurtas pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais, o 1993 metais Vyriausybė patvirtino specialistų parengtą planavimo schemą. Ji galioja iki šiol, nes nauja planavimo schema nuo 2008 metų nepatvirtinta guli galbūt viename Trakų rajono savivaldybės administracijos stalčių.
Konstitucinis teismas 2010-aisiais nustatė, kad 1993 metų Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija nerengė ir netvirtino parko planavimo schemų, tačiau įgyvendina galiojančią.
Nedidelis 8,1 tūkst. hektaro istorinis nacionalinis parkas nesutampa su vieno didžiausių Lietuvoje Trakų rajono 1208 kvadratinių kilometrų teritorija, todėl negalėjo ir negalės daryti kokios nors svarbesnės įtakos rajono plėtrai.
Manau, būtų tikslinga atsakingai plėtoti visą Trakų rajono savivaldybės administruojamą teritoriją ir nesikoncentruoti tik į sklypus, nuo kurių matyti Trakų salos pilis.
Pavyzdžiui, ežerų Trakuose yra net 197 ir tik 34 jų patenka į istorinio nacionalinio parko teritoriją.
– Apie Trakus nėra nė vienos poilsio zonos. Kodėl stabdomas projektas įrengti golfo laukus, teniso aikštynus?
– Yra priešingai. Tik aklas gali nepastebėti, kad Trakuose yra ne viena stambi rekreacinė įstaiga, teikianti svečiams savo paslaugas.
Vienos jų buvo rekonstruotos iš pionierių stovyklų, pavyzdžiui, „Valdovų krantas“, kitos – panaikinus ir išplėtus miesto visuomeninius infrastruktūros objektus. Vietoj Trakų pirties išaugo viešbučiai, o vietoj dviejų „Paryžiumi“ vadintų suvenyrų kioskų ant Galvės ežero kranto puikuojasi „Apvalaus stalo klubo“ kompleksas.
Kitos jūsų ieškomos Trakų poilsio zonos sukurtos naujai, pertvarkant ir pritaikant miesto ūkines teritorijas – tai ir motelis Aukštadvario plente, ir poilsio ir sveikatingumo centras „Trasalis“.
Tokių poilsio zonų galėjo būti dar daugiau, tačiau Trakų rajono valdžia nepatvirtino buvusio restorano „Nendrė“ pačiame centre pritaikymo poilsio kompleksui detaliojo plano. Kitur statybos pradėtos, tačiau savininkai, matyt, susidūrę su finansinėmis problemomis ar tebesiaiškinantys tarpusavyje, projektus užkonservavo.
Nežinau, kas šiandien galėtų bandyti dėl golfo laukų Nacionaliniame parke, vaizdžiai šnekant, barškinti lavono kaulais, kurie galutinai palaidoti dar 2007 m.
Tuomet Vyriausiasis administracinis teismas atmetė Trakų rajono savivaldybės tarybos skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 metų birželio nutarimą – tarybos sprendimas leisti rengti žemės sklypo, skirto golfo laukams įrengti Trakų rajone, detalųjį planą pripažintas neteisėtu.
– Kokia Karaimų karališkųjų laukų reikšmė ir kodėl ten žmonėms draudžiama veikla?
– Čia buvo dirbami bendruomenės laukai, kuriuose buvo auginami miestelio poreikius tenkinantys žemės ūkio produktai. Tradicinė žemės ūkio paskirtis nustatyta ir naujųjų žemės savininkų sklypams ir net Dievas negalėtų jiems trukdyti užsiimti žemdirbyste. Tik gal naujieji savininkai turi kitų tikslų?
– Dešimtmetį įstrigę projektai rekonstruoti „Žalgirio“ irklavimo bazę ir pionierių stovyklos vietoje pastatyti poilsio namus su SPA.
Kodėl? Ar tokia „vizualinė tarša“, darkanti Trakus, geriau negu kompromisai su investuotojais?
– Projektai rekonstruoti buvusią „Žalgirio“ irklavimo bazę nėra įstrigę, nes jie tiesiog iki šiol neparengti.
Buvusi bazė patenka į Trakų istorinio nacionalinio parko rekreacinę zoną, kurioje pastatai turi būti statomi ir aplinka tvarkoma pagal detaliuosius projektus.
Visus pastatus jungiantis beveik 1,4 hektaro žemės sklypas yra išnuomotas pastatų savininkui. Šioje teritorijoje savininkas gali įkurti dar vieną Trakų poilsio zoną.
Tačiau kol kas buvusios „Žalgirio“ bazės pastatų savininkas bylinėjasi teismuose.
O buvusios pionierių stovyklos „Liepsnelė“ pastatų savininkai ir bene 3,5 hektaro valstybinės žemės sklypo nuomininkai dar 2005 metais parengė detalųjį planą, techninius projektus, vėliau juos įgyvendino ir teikia paslaugas poilsiautojams.
Kokius praeities reliktus reikia saugoti?
Audronė Virganavičiūtė, Trakų mero patarėja:
„Istorinis nacionalinis parkas – įdomus derinys. Turi būti saugomi ir istorijos, ir gamtos paminklai. Toks derinys yra vienintelis Lietuvoje. Nėra aiškūs reglamentai, todėl lieka daug erdvės asmeninei interpretacijai: noriu – leidžiu, noriu – ne.
Bet kurio laikotarpio Trakai yra saugomi? XII, XIV, XVI amžiaus? Kokią kultūrą čia norima matyti – karaimų, pilies, dvaro?
Kai žmonėms parko vadovas pasako – „reikėtų tradicinės architektūros motyvų“, žmonės klausia – kokio laikotarpio? Parko vadovas neatsako, galbūt ir pats nežino.“
