Sovietmečiu puoselėti kolektyviniai sodai daugiau kaip per du dešimtmečius pakeitė ne tik savo veidą, bet ir paskirtį.
Anksčiau žemės sklypeliuose savanoriškai vergijai save pasmerkę miestiečiai purendavo dirvą, augindami vaiskrūmius ir daržoves, stengdamiesi kuo tikslingiau panaudoti kiekvieną žemės pėdą, o dabar lysves vis dažniau keičia išpuoselėta veja.
Padidėjus perkamajai galiai, iš dalies pasikeitus ir žmonių mąstymui, kauniečiai užmiesčio sodus vis labiau vertina kaip ranka pasiekiamą gamtos prieglobstį, kuriame galima bent trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio.
Sodininkų bendrijų veidą keičia ir prasidėjusi žmonių migracija. Vasarai į sodo namelius persikelia nemažai garbaus amžiaus kauniečių.
Vis daugiau miestiečių rekonstruoja esamus ar stato naujus namus ir keliasi į užmiestį nuolat gyventi. Populiaru įsikurti užmiestyje, o Kaune turimą butą nuomoti.
Žiemą iš kaminų besiveržiantys dūmai, ant stogų iškeltos belaidžio interneto antenos liudija, kad miestiečių kėlimasis į sodininkų bendrijas akivaizdus.
Vietą deklaruoja ne visi
Kauno rajone yra 160 sodininkų bendrijų, jose – 25 tūkst. sklypų. Didžiausia sodininkų gausa gali pasigirti Samylų seniūnija, kurios teritorijoje esančiuose 8 kaimuose įsikūrusios net 59 bendrijos.
„Daugiausia bendrijų yra Laumėnų, Gervėnupio ir Šlienavos kaimuose. Sodininkų bendrijose nuolat gyventi įsikuriančių, čia savo gyvenamąsias vietas deklaruojančių žmonių kasmet daugėja. O kiek bendrijose iš viso gyvena žmonių, labai sunku atsakyti“, – sakė Samylų seniūnas Saulius Banionis.
Sodininkų dominija vadinamos seniūnijos Gervėnupio kaime įsikūrusiose 18 bendrijų savo gyvenamąją vietą deklaravo 392 žmonės. Laumėnuose, 19-oje bendrijų, oficialiai gyvena 538, o Šlienavos soduose – 190 žmonių.
Iš 5 tūkst. Samylų seniūnijos gyventojų 1 tūkst. 415 apsistoję soduose.
Antrojoje vietoje – Lapių seniūnija, kurioje įsikūrusios 38 sodininkų bendrijos. Oficialiai savo gyvenamąją vietą čia deklaravo per 2 tūkst. žmonių.
Apsigyvena ir atstumtieji
Pasak seniūno S.Banionio, gyventi į sodus keliasi dvi žmonių grupės. Pirmoji – nuo miesto šurmulio į gamtos prieglobstį bėgantys, kokybiškesnio gyvenimo ieškantys ir nenorintys už šildymą milžiniškų sumų mokėti žmonės.
Kita, daugiausia galvos skausmo kelianti naujakurių kategorija – degradavę miesto liumpenai. Prasigėrę, skolose įklimpę ir savo namus iš varžytynių praradę miestiečiai, ieškodami kuo pigesnio būsto, atsiduria soduose.
„Kai didžiulėje, beveik 500 sklypų turinčioje bendrijoje atsiranda keli tokie piliečiai, jie kažkokiu būdu labai greitai suuodžia vienas kitą. Tuomet prasideda vagystės, kiti smulkūs nusikaltimai, nuo kurių kenčia padorūs gyventojai“, – pasakojo seniūnas.
S.Banionis įsitikinęs, kad vienas svarbiausių gyvenimo kokybę sodininkų bendrijose lemiančių veiksnių – kritinę masę sudarančių žmonių mentalitetas, jų požiūris į tvarką.
Toli gražu ne paskutinį vaidmenį vaidina ir bendrijos valdybos pirmininko organizaciniai gebėjimai.
Bendrijos gerovę kūrė kartu
Prestižinė pakaunės sodininkų bendrija „Žasma“ turi kuo didžiuotis. Platūs asfaltuoti keliai, įrengtas vandentiekis, išvedžioti optiniai ryšio kabeliai. Bendrijoje iškilę puošnūs namai, čia gyvena 120 žmonių.
Jau 12 metų bendrijos valdybai pirmininkaujantis atsargos karininkas Algirdas Kirša pripažino – šis gerovės lygis pasiekiamas tik sunkiu darbu ir užsispyrimu.
„Tam reikia labai daug nervų ir jėgų. Tik senas, užgrūdintas sovietinės armijos kariškis gali tai padaryti. Jeigu jau prisiėmei šią pareigą, ją privalai vykdyti iki galo“, – „Laikinajai sostinei“ sakė „Žasmos“ vadovas.
A.Kiršai nusibodo tvarka, kai kasmet žvyrkeliams tvarkyti rinkti pinigai prapuola kaip į balą, todėl jis sugebėjo įtikinti sodininkus, kad būtina gatves asfaltuoti.
„Reikia patiems suktis savomis lėšomis, iš šalies niekas nepadeda. Patikėkite, ne taip lengva buvo žmones įtikinti, kad mokėtų pinigus keliams asfaltuoti.
Ir skundų įvairiausioms instancijoms buvo, ir visko. Būta ir tokių, kurie aiškino, kad asfaltas prastos kokybės, esą jis nevertas pinigų, kuriuos mokame. Tačiau dangai jau aštuoneri ir ji vis dar gera“, – džiaugėsi bendrijos vadovas.
Teršėjas išsikėlė kitur
„Žasmoje“ įrengta vandenvietė ir vandens bokštas. Laistyti tinkamas vanduo imamas iš šulinio, iškasto šalia tvenkinio.
Iniciatyvus „Žasmos“ vadovas sakė, kad visą neprivatizuotą žemę aplinkui tvenkinį bendrija nusprendė išsipirkti iš valstybės. Nenorėta, kad ją įsigytų kas nors kitas, prie vandenvietės pradėtų statybas ir terštų vandenį.
„Vienas gyventojas, kurį aptikome leidžiantį fekalines nuotekas į tvenkinį, išsikėlė gyventi kitur. Pas mus niekas daugiau taip nesielgia, vieni turi biologinius valymo įrenginius, kiti įsirengė septikus ar išgriebimo duobes. Žmonės supranta, kad negalima teršti žemės, kurioje gyveni“, – pasakojo A.Kirša.
„Žasmos“ sodininkų bendrija yra viena iš nedaugelio, galinti pasigirti išvedžiotais optiniais ryšio kabeliais.
„Niekas netikėjo, kai užsiminiau apie planus įkalbėti bendrovę „Teo“ tiesti optinio kabelio tinklą. Ilgai kalbėjau su bendrove, su gyventojais ir galiausiai pavyko. Iš pradžių buvo apie 30 vartotojų, o dabar jau 70 žmonių optinį internetą bei televiziją įsivedė“, – džiaugėsi A.Kirša.
Sodininkams – ir internetas
Neatsiejama kasdienybės dalimi tapusiu internetu gali naudotis ne tik elitinių pakaunės sodininkų bendrijų gyventojai. Bendrovė „M projektai“ daugumoje pakaunės sodininkų bendrijų išplėtojo platų belaidžio interneto tinklą, o klientų skaičius nuolat didėja.
„Anksčiau belaidžio interneto prireikdavo naujakuriams, nuo miesto šurmulio pabėgusioms jaunoms šeimoms, o šiuo metu pastebiu tendenciją, kad juo naudojasi ir soduose vasarojantys ar nuolatos čia gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės. Pagrindiniai jų poreikiai – skaityti naujienų portalus, taip pat per „Skype“ programą bendrauti su užsienyje esančiais vaikais ir anūkais“, – sakė bendrovės vadovas Mindaugas Surdokas.
Verslininkas pripažino, kad esant itin nuožmiai konkurencijai, įvairiai mobiliojo interneto pasiūlai, nelieka nieko kita, kaip tik taikyti kuo lankstesnę kainodarą, stengtis išlaikyti esamus klientus ir pritraukti naujų.
Lapių, Domeikavos ir Karmėlavos seniūnijose belaidžio interneto tinklą plėtoja bendrovė „N plius“.
Regioninių belaidžio interneto tiekėjų siūloma sparta nė iš tolo neprilygsta tai, prie kurios įpratę optinėmis ryšio linijomis naudotis galintys Kauno gyventojai, tačiau jos pakankama darbui internete. Kainos prilygsta ar net viršija tas, kurias nustatė miegamuosius Kauno rajonus ryšio kabeliais apraizgę interneto tiekėjai.
Problemos: keliai ir tarša
Beveik keturias dešimtis sodininkų bendrijų turinčios Lapių seniūnijos seniūnas Rimantas Stankus pokalbį pradėjo nuo didžiausių bėdų: nuotekų šalinimo, siaurų, neretai ne pačios geriausios būklės kelių.
Gyvenvietėmis virstančių bendrijų gyventojai jau seniai siekia, kad jų kelius savo lėšomis prižiūrėtų seniūnijos.
„Kol kas mums to daryti neleidžia nei seniūnijos finansinės galimybės, nei bendrijų teisinis statusas. Paprastai sakant, keliai yra ne mūsų. Todėl kelius galime tvarkyti tik iki bendrijos vartų“, – kalbėjo Lapių seniūnas.
Pakaunės soduose didėjant gyventojų skaičiui, vis opesnė nuotekų surinkimo ir šalinimo problema. Toli gražu ne visi gyventojai susipažinę su civilizacijos laimėjimais ar geba įsigyti nemažai kainuojančius vandens valymo įrenginius. Fekalinė kanalizacija kaupiama surinkimo duobėse, o nenorint mokėti pinigų už jos išvežimą paslapčia leidžiama į gruntą arba naktimis žarnomis pumpuojama į griovius.
„Nuolatos gauname signalų apie šiuos pažeidimus. Žmonės skundžiasi pagrįstai, juk kas norėtų gyventi nevalyvo, savo tualeto turinį į aplinką liejančio kaimyno pašonėje“, – sakė Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno rajono agentūros vedėjas Vytautas Rimas.
Nustatytiems teršėjams pirmą kartą skiriama nuo 400 iki 2 tūkst. litų bauda.
Įkliuvus antrąkart tenka kaip reikiant paploninti piniginę, už pakartotinį pažeidimą numatoma nuo 1 tūkst. iki 4 tūkst. litų bauda.
„Baudą sumokėję žmonės dažniausiai suvokia, kad antrasis mūsų apsilankymas jiems kainuos dar daugiau, ir įsirengia reikalavimus atitinkančią nuotekų surinkimo sistemą. Tai padaryti pigiau nei mokėti baudas“, – sakė V.Rimas.
Kainą lemia ir kaimynystė, ir atstumas nuo miesto
Saulius Umbrasas
Bendrovės „Ober-Haus“ Kauno biuro vadovas
„Pagrindinis veiksnys, lemiantis miestiečių kėlimąsi į sodus, tiktai ekonominis. Jeigu žmogus turėtų daug pinigų, jis nusipirktų sklypą su normaliu privažiuojamuoju keliu bei komunikacijomis ir ten pasistatytų namą.
Žmonės gana aktyviai domisi sodo sklypais ir juos perka. Kainos priklauso nuo kelių veiksnių, daug ką lemia atstumas nuo miesto ir galimybės privažiuoti.
Labai svarbu tai, ar važiuoti reikės per miškus arba žvyrkeliu, nes gali būti sunkumų namus pasiekti žiemą.
Kitas labai svarbus veiksnys – kaimynystė. Kaip pavyzdį galiu pateikti Kleboniškio sodus, kurių jau senokai nebeliko. Ten stovi dideli namai, gyvena iš tiesų nemažai žmonių, o nekilnojamojo turto kainos kaip geroje, prestižinėje Kauno vietoje.
Pagrindinis trūkumas, su kuriuo susiduriama apsigyvenus sodininkų bendrijoje, – siauri keliukai. Žmonės dar nėra taip subrendę, kad surinkę pinigus išasfaltuotų savo kelius, o ne kasmet piltų žvyrą ar nežinia iš kur gautą skustą asfaltą.
Gyventojai turėtų suprasti, kad kelių priežiūrą užkrovę ant savivaldybių pečių problemos neišspręs, pinigai jų remontui turi iš kur nors atkeliauti. Arba sodininkai patys remontui susimes po tūkstantį litų, arba šią sumą per kelerius metus mokesčių už žemę pavidalu surinks savivaldybės.
Problemos dėl kanalizacijos, elektros energijos linijų bei šildymo yra laikinos. Jos labai nesunkiai išsprendžiamos panaudojant šiuolaikines technologijas.“
Dar daugiau apie namus - mūsų "Facebook" paskyroje!
