Dažnas pasikėlęs centrinių sostinės rajonų gyventojas net ir tų tolimų gyvenamų vietų pavadinimų nežino: jis dar gali toleruoti Antakalnį ir Žvėryną, Žirmūnus yra girdėjęs, Karoliniškės ir Lazdynai – tai jau toli, Pilaitė – praktiškai užsienis, o ten visokie Antežeriai, Balsiai, Bajorai ar Pylimėliai tai jau tikrai dalykas, apie kurį girdi tik tada, kai per laidotuves sutinka buvusius klasiokus.
„Kur gyveni?“ „Zujūnuose“. „Aha, na matai.“ Ir tada pokalbis baigtas: centre gyvenantis vilnietis gerai nuspėja, kad kitas pokalbio elementas bus apie tai, kad „galima iki centro per 20 minučių nuvažiuoti, kai geras eismas“.
Vertimas: valanda kelio, kai reikia važiuoti iš tikrųjų. Kalbos visada tos pačios: paklausyk vilniečio, gyvenančio už miesto, sužinok, kuo jis giriasi, ir tuojau pat sužinosi, kur jam labiausiai skauda. „Pas mus čia atidarė didelį prekybos centrą, visai netoli, tai ten praktiškai visko yra. Į centrą nebėr ko važiuoti.“ Ir girdėti nesuvaidinta nuoskauda, nes tikrai žino, kad centre smagiau.
Dabar – gyvenimo mieste renesansas. Butas ten, iš kur galima ateiti į centrą pėsčiomis, arba labai greitai atvykti taksi, yra vis madingesnis pasirinkimas; iš ten ir meilė loftams, penthauzams, palėpių konversijoms, sujungtoms ir perskirtoms erdvėms – kad tik būti arčiau prie ten, kur vyksta miesto gyvenimas, o ne ten, kur net picą atsisako pristatyti.
Atstumų įkaitai
Didžiojo Vilniaus bėdos puikiai pasimatė, kai buvo keičiama viešojo transporto tvarka, ir kai tolumoje gyvenantys žmonėms buvo priminta, kad visas jų gyvenimo komfortas yra priklausomas nuo susisiekimo bambagyslių, kurioms jie jokių veiksmingų alternatyvų neturi.
Vilnius daugiau nebesiplės. Net ir tas miesto dydis, kuris šiandien pasiektas, ir taip jau atsirado dėl atsitiktinai supuolusių aplinkybių, per neapsižiūrėjimą, neišmanymą ir dėl palyginti nedidelių kuro kainų praeityje.
Gerokai prieš ekonomikos krizę atrodė, kad gyvenimas už miesto buvo puiki alternatyva. Pasistatyti namą galima nebrangiai. Jei ir tai ne pagal kišenę, galima kažką daryti su sodo nameliu. Iš ten ir atsirado 115-osios Sąvartynų Sodų gatvės, kai sodų bendrijos, be tinkamos infrastruktūros, be prekybos taškų, be mokyklų ir poliklinikų, patyliukais pavirto gyvenamųjų namų rajonais, kur greta malkinių ir skladukų kastuvams ir vaismedžių kuolams laikyti išdygo didesni būstai su labai nedidele kiemo erdve ir naujomis problemomis.
Senasis terminas „sodo kaimynas“ tapo šiaip kaimynu, ir anksčiau ignoruotos smulkmenos (kas vasarą savaitgaliais triukšmauja arba pjauna žolę sekmadienį septintą valandą ryto) pasidarė didelėmis kaimynystės problemomis (visi netoliese turi bent vieną kaimynų namą, „kurie visada policiją kviečia“, ir patikėkit, į jų laidotuves mažai kas atneš vainikus, greičiau kels šampano taures ir pagaliau pasileis garsiau muziką, nes ding dong, amžinai nepatenkintų ir amžinai norinčių miegoti niurzgų nebėra).
Už miesto žemę galima buvo įpirkti nebrangiai, o kam ir tai buvo per brangu, pirko dar toliau už miesto. Išlaidas kurui visi vertina pernelyg optimistiškai (net ir aš šiandien skaičiuodamas galvoju, kad kelionė iki Kauno man „turėtų kainuoti kažkur apie 40 Lt į vieną pusę“, nors degalinės čekis rodo greičiau apie 70 Lt, ypač dar jei kavos nusiperku), o dar ir naftos kainos ir akcizai buvo visai kitokie.
Kai sutuoktinis pavirsta vairuotoju
Be to, jaunimas visuomet galvoja, kad „važinėjimas į centrą“ visuomet yra viena kelionė į miestą ir viena – atgal, į Riešę, bet jie nesuvokė, kad taip visada nebus. Atsiranda vaikai, jie paauga, ir tada realybė kala į kaukolę negailestingus smūgius, vieną po kito.
Net ir išsprendus vaikų kelionių į mokyklą reikalus ir vargais negalais suderinus su tėvų kelionėmis į darbą, nauji siaubai pasirodo, vaikams paaugus: kelionės į muzikos mokyklas, treniruotes, baseiną ir visas kitas pramogas po pamokų (gerai, jei dar nereikia dažnokai pas kokius gydytojus vežioti) sparčiai verčia vieną iš sutuoktinių vairuotoju ir augina kuro sąskaitas. Nuolaidų kortelės degalinėse greitai pasiekia auksinius ir platininius lygius, tik laimės nuo to maža.
Kalbi su tokiais sutuoktiniais, ir paprastas klausimas „kiek jums kainuoja kuras per mėnesį“ pavirsta pašnekovų nemaloniu muistymusi ant kėdės, ir galų gale tyliai sumurmama kažkas apie „na, kokie pusantro tūkstančio išeina per abi mašinas, na gal dažniausiai du tūkstančiai litų“.
Tai nepatogus momentas, nes kalbantieji patys žino, kokį kitą klausimą galima užduoti.
Taip, ar tikrai tas kažkada buvęs sutaupymas neapkarto ir ar nepasiglemžė ne tik pinigų, kurie galėjo tapti kelionėmis ir slidinėjimo atostogomis, bet ir negrąžinamo laiko, per kurį kažkas galėjo būti nuveikta, paskaitytos knygos, turėti pokalbiai, o dabar viskas tapo tik tūkstančius kartu išklausytomis tomis pačiomis melodijomis ir tais pačiais kvailais, vaikų kalba įkalbėtais skirtukais, radijo stotyje „M-1 Plius“?
Kas bus toliau?
Miestui dabar atėjo laikas trauktis vidun ir keisti plotą į kokybę ir kvadratinius metrus – į išloštas valandas. Kuo produktyvesnis žmogaus laikas, kuo brangiau įvertintas jo darbas ir kuo daugiau jam reikia per dieną nuveikti, tuo arčiau centro jis norės būti. Dideles erdves keis labiau kompaktiškos, užtat mažesniu atstumu. Suspaudimas - tai ne problema: yra kur sutaupyti, pavyzdžiui, nebūtinai reikia turėti svečių kambarį uošvei iš Kupiškio, kuri atvažiuoja du kartus per metus (ir, tiesą sakant, galėtų dar rečiau atvykti).
Be mėsos kepimo lauke ant grotelių irgi galima apsieiti, ypač kai pagaliau pripažįstama, kad tai vyksta ne tris kartus per savaitę, kaip galvojama, perkant namą už miesto, o penkis kartus per vasarą.
O už miesto vis dažniau kelsis senstanti gyventojų dalis – ta, kuri dar kol kas neišsikrapšto iš Justiniškių ir Pašilaičių. Jiems ten bus gerai – ir grynas oras, ir erdvė, ir žymiai lengviau išsisukti nuo anūkų priežiūros.
Dar daugiau būsto temų -"Facebook"!
