Taip nutiko ir vilniečiui Aleksui Skalavičiui, kuris po pusantrų metų, praleistų užmiestyje, su šeima grįžo ten, iš kur buvo pabėgę – į miestą.
Vilnietis gyvenamąją vietą keitė ne sykį. Iš pradžių šeima glaudėsi poros kambarių bute Jeruzalėje, o prasigyvenusi įsigijo namą sostinės pašonėje, rašo „Lietuvos rytas“.
Pabodo dirbti taksistu
Vėliau vyras įsigijo kone 100 kvadratinių metrų butą šalia sostinės senamiesčio. „Viskas čia mums tiko ir patiko, tik kai žmona ėmė lauktis antro vaiko, pradėjome svarstyti, ar neverta persikelti kur nors į kaimą“, – pasakojo 49-erių vilnietis.
Šeima nutarė parduoti butą miesto centre ir išsikraustė į užmiestį. Jie įsikūrė netoli Kernavės. Žmonai ir vaikams toks gyvenimas visai patiko: prie pat namo – miškelis ir daržas, netoliese teka Neris.
Tačiau Vilniuje dirbantis vyras pasijuto taksistu. Anksti rytą jis turėdavo vežti vyresniąją dukrą į mokyklą, paskui pats vykdavo į darbą. Per pietų pertrauką dukrą iš mokyklos nuveždavo į būrelius ir vėl sugrįždavo dirbti.
Vos pasibaigus darbo dienai jis turėdavo su atžala skubėti į namus, o jei vakare būdavo suplanuoti neoficialūs susitikimai su verslo partneriais, tekdavo darsyk vykti į miestą.
„Apskaičiavau, kad per dieną automobiliu sukariu gerokai daugiau kaip šimtą kilometrų. Išlaidos dyzelinui? Ne tai svarbiausia. Blogiausia, kad pasijutau lyg dirbčiau vairuotoju.
Aišku, važinėti man patinka, bet ne tiek ir ne kas dieną.
Be to, pradėjau justi, kad nelieka laiko pailsėti. O dar žiema kaime visai kas kita nei mieste. Ir malkų reikia parūpinti, ir pačiam židinį rytais užkurti“, – pasakojo A.Skalavičius.
Pusantrų metų šalia Neries praleidusi šeima nusprendė dar kartą pakeisti gyvenamąją vietą. Ji sugrįžo ten, iš kur buvo pabėgusi – į Vilniaus senamiestį. Pardavusi namą ji persikėlė į keturių kambarių butą miesto centre.
Lemia gyvenimo tarpsnis
Šio vilniečio atvejis lyg iš vadovėlio. Nekilnojamojo turto rinkos analitikai sako, kad gyvenimo tarpsnis lemia, kokiame būste įsikuriama: kol vaikai nelanko mokyklos, patogu gyventi užmiestyje. Kai jie pradeda mokytis, gerokai paprasčiau gyventi mieste. Vaikams užaugus vėl imama galvoti apie persikėlimą už miesto.
„Jei norisi gamtos, tinkamiausias sprendimas – gyventi name, bet tik kol vaikai ikimokyklinio amžiaus. Paaugliams nebeužtenka bendrauti su dviem kaimynų vaikais, be to, jie nori savarankiškai nueiti į kiną.
Gyvenant užmiestyje, ypač jei šalia nėra mokyklos, iškyla bėdų dėl transporto. Kalbant apie Vilnių, šiuo atžvilgiu perspektyviausi Balsiai, nes jie turi mokyklą“, – kalbėjo bendrovės „Re & Solution“ gyvenamojo NT grupės vadovas Darius Ringaitis.
Yra ir tokių, kurie grįžta į miestą, nes pabosta prižiūrėti aplinką. „Jie nemato prasmės: kam pjauti žolę, jei tuo metu gali nueiti į teatrą“, – pasakojo D.Ringaitis. Į miestą gręžiasi ir senoliai, iki tol gyvenę užmiestyje.
Kauniečiui reikia tik namo
Specialistai juokauja: kam jau kam, bet kauniečiui būtinai reikia namo. Tai patvirtino ir „Ober-Haus“ Kauno biuro vadovas Saulius Umbrasas.
„Anksčiau priemiesčiuose kilo dideli gyvenamieji rajonai su nuosavais namais ir sklypais. Kauniečių lūkesčiai ir norai nepasikeitė, tačiau įsigyti 150–200 kvadratinių metrų namo su 10 arų žemės sklypu dažnas nebegali.
Vis dėlto paklausa yra ir verslininkai ją patenkina: pastato 70 kvadratinių metrų namą, duoda du arus žemės – jau kaip ir namas“, – kalbėjo S.Umbrasas.
Tik bėda, kad kepant nedidelius namus užmiestyje neatsižvelgiama į socialinę infrastruktūrą, rašo „Lietuvos rytas“.
„Vyksta kapitalinis laukų užstatymas. Užtenka, kad prie sklypo yra keliukas, kuriuo pravažiuoja du automobiliai, o mokyklų, darželių, prekybos centrų, visuomeninio transporto kaip nėra, taip nėra“, – kalbėjo S.Umbrasas.
Vangiai kyla daugiabučiai
Aplink Kauną gausu mažesnių namų ir dėl to, kad mieste vangi daugiabučių statyba: pradėjo judėti užsistovėję projektai, tačiau naujus galima suskaičiuoti rankų pirštais.
Prasidėjus sunkmečiui, daug nekilnojamojo turto plėtotojų nudegė, nes be pakankamo kapitalo negalėjo pradėti statyti daugiabučių. Todėl už gerokai mažesnę sumą įsigiję sklypą užmiestyje ten pastato aštuonbutį, kurio dalį pardavę jau turi lėšų naujam namui.
„Didžioji dalis klientų nori pirkti jau pastatytą namą. Be kitų su statybomis susijusių rūpesčių, perkant tokį paprasčiau gauti paskolą iš banko.
Aš irgi patariu pirkti jau pastatytą namą, tačiau jeigu nerandi, kas tau patinka, tenka statytis“, – kalbėjo D.Ringaitis.
Kuo toliau, tuo pigiau
Pusvalandis kelio nuo namų iki darbo – tiek laiko ieškantiems namo užmiestyje priimtina sugaišti kelyje. Jei tokiu atstumu ieškotumėte namo už Kauno, kvadratinis metras su daline apdaila vidutiniškai kainuotų 2,5 tūkst. litų, įrengtas – 3,5–4 tūkst. litų.
D.Ringaitis sakė, kad ketinanti Vilniaus užmiestyje įsikurti šeima su vaikais paprastai ieško 150–200 kvadratinių metrų namo, o jei į užmiestį keliasi vyresni žmonės, jiems pakanka 100 kvadratinių metrų.
Kalbėdamas apie kainas Vilniaus krašte D.Ringaitis matuoja atstumą nuo namų iki centro. Jei šiam keliui įveikti užtenka 10 minučių, kokybiškas 250–300 kvadratinių metrų būstas su 10 arų žemės kainuos 1,3–1,5 mln. litų.
Kai nuo namų iki centro atvažiuojama per mažiau nei pusvalandį, tikėtina namą surasti už 800 tūkst. ar milijoną litų. 20–30 kilometrų nuo Vilniaus centro esantis namas gali kainuoti 400–500 tūkst. litų, tačiau neturėtumėte nustebti, jei už jį paprašytų 600–700 tūkst. litų.
Ieškoma ir 30 kilometrų nuo Vilniaus, ant ežero kranto įsikūrusių sodybų, kurias įmanoma įsigyti už 600 tūkst. litų. Tačiau tokių objektų – vienetai.
