Vyras tą ankstų sekmadienio rytą, kai viešėjo žmonos tėviškėje, sulaukė kaimyno skambučio: „Labas. Ką veiki? Tikiuosi, kad guli.“
Rūpestingi kaimynai pastebėjo bėdą ir ne tik apie nelaimę pranešė žmonėms, bet ir užsuko sklendę, kad vanduo liautųsi tekėjęs.
Vis dėlto pravėrus namų duris vaizdas buvo kraupus: lubos ant grindų, aplinkui ne jūra ir ne bala, o purvo ir vandens košė, sugadintos sienos ir daiktai.
Grėsmė – apleisti butai
„Butas antrajame aukšte, iš kurio kriokliais liejosi vanduo, jau kurį laiką buvo negyvenamas, nes pasikeitė savininkai – senieji išsikraustė, o naujieji delsė įsikraustyti, planavo remontą. Tad prisibelsti nebuvo kur, reikėjo veikti patiems. Esame dėkingi kaimynams, kurie kažkokiu būdu pateko į butą ir sustabdė visą parą tekėjusį vandenį“, – pasakoja Aistis.
Nelaimės priežastis – neprižiūrimame bute trūkusi virtuvės kriauklės žarnelė. Namai buvo tušti ir niekas laiku nepastebėjo nelaimės.
Įveikusi pirmąjį šoką ir kaimynų sumuštiniais bei arbata nuraminta pora bandė tame bute gyventi, po truputį tvarkytis ir grįžti į senas vėžes, tačiau tikroji padėtis pradėjo aiškėti po kelių mėnesių.
„Supratome, kad nepavyks išsaugoti nė vienos buto pertvaros, kad pelėsis jau pradėjo savo juodą naikinamą darbą. Vienintelė išeitis buvo atlikti kapitalinį buto remontą, o to kaina – ne mažiau nei 50 tūkst. litų. Be to, reikėjo pasiieškoti, kur gyventi“, – prisimena vilnietis.
Glaudėsi pas giminaičius
Vilniečiai išsaugotus baldus išardė, televizorius ir kitokią techniką išdžiovino, supakavo ir atidavė saugoti į sandėlį. Likusį šeimos turtą susikrovė ir nuvežė giminaičiams palaikyti. Čia jie glaudėsi mažyčiame kambariuke, kuriame norėdami patekti į lovą turėdavo perlipti dėžių kalnus.
„Niekam nelinkėtume pusės metų tokio gyvenimo, kuri teko patirti mums“, – sako vilniečių šeima.
O užlietas savas butas buvo tvarkomas nuo nulio – sudėtos naujos grindys, lubos, suformuotos pertvaros ir visa kita. Kitaip tariant, viskas išgriauta, išskyrus laikančiąsias sienas, ir pastatyta iš naujo.
Užpylusio buto savininkė savo kaltės neįžvelgė ir atlyginti nuostolių net nesiruošė. Nukentėję vilniečiai tiesiog išprašė ją iš savo namų, į kuriuos po kapitalinio remonto buvo pasikvietę pasikalbėti.
Vilniečių būstas buvo apdraustas, tačiau turtas ne.
„Labiausiai mums gaila to, kas nedraudžiama ir jokiais būdais nebegrąžintina, – mūsų tais pačiais metais vykusių vestuvių relikvijų dėžė, kurią suknežino nukritusios šlapios lubos“, – vis dar gailisi Aistis.
Pamoka visam gyvenimui
Nuo nelaimės jau praėjo šiek tiek laiko ir į situaciją šeima gali pažvelgti blaiviomis akimis, tačiau prisiminimai vis dar priverčia krūptelėti.
„Mus užklupusi bėda buvo lūžio taškas, po kurio ėmėme drausti viską – ir būstą, ir turtą, ir automobilį, nes suvokiame, kad kai nelaimė ateis, mums bus nors šiek tiek lengviau. Tuo labiau kad nuolat tobulėja pati draudimo rinka – tampa vis draugiškesnė vartotojui“, – samprotauja Aistis.
Bendrovės „Euroasista“, teikiančios santechnikos paslaugas, komercijos direktorius Nerijus Jarmala teigia, jog vandentiekio nelaimė gali nutikti ne tik senuose namuose. Nekokybiškai dirbančių meistrų pasitaiko ir statant ar įrengiant naujus būstus.
„Reikia būti itin atidiems, pastebėti kad ir menką lašėjimą ar nesandarią vamzdžių jungtį ir spėti nelaimei užbėgti už akių“, – sako N.Jarmala.
Nepaisant to, ne visada galima numatyti bėdą. Pavojus užlieti išlieka visus metus, tačiau dažniausiai nelaimės įvyksta prieš prasidedant šildymo sezonui. Kaimynai neretai užliejami ir tada, kai viršutinių butų savininkai išvyksta atostogų ir namai lieka tušti, – niekas laiku nepastebi avarijos.
Todėl prieš išvykstant ilsėtis patariama užsukti vandentiekio sklendes, esančias prie pat skaitiklių.
Jums nutiko panaši nelaimė? Atsiųskite mums savo istoriją.
