Sovietmečiu Vilniaus Viršuliškių mikrorajone namai buvo statomi su arkinėmis konstrukcijomis, kurios šį kvartalą pavertė vėjų pagaire. Taigi prieš statant namus pravartu pirmiausia pasitarti su klimatologu – įsitikinusi mokslininkė Audronė Galvonaitė.
Ką klimato tyrinėtojas gali patarti statybininkams, žmonėms, nusprendusiems patiems statyti būstą?
„Labai daug svarbaus gali pasakyti, – teigė klimatologė A.Galvonaitė. – Prieš statant būtina ištirti tos vietovės mikroklimatą, nustatyti, iš kurios pusės reikia labiau apšiltinti pastatą, kokį stogą dengti. Dažnai žmonės prisistato visokių bokštelių, pagražinimų, ūkinių priestatų ne vietoje. Tuomet jo kieme arba vėjai stūgauja, arba drėgmė pamatus ėda, daug nesklandumų atsiranda.“
Viršuliškėse siaučia vėjai
Kaip pavyzdį statybinės nesąmonės, kuri buvo padaryta nepaisant vietovės mikroklimato, A.Galvonaitė paminėjo Vilniaus Viršuliškes.
„Buvo priraizgyta visokių arkų, todėl ten butus vėjai perkošia, šildyti daugiau tenka“, – pastebėjo klimatologė.
A.Galvonaitės teigimu, statant reikia atsižvelgti į klimato kaitą, su planetos atšilimu susijusius veiksnius.
„Ilgą laiką Lietuvoje pastatus buvo stengiamasi kuo storiau apmūturiuoti „kailiniais“, įstatyti plastikinius langus. Bet kai stojo karštos vasaros, nešaltos drėgnos žiemos, paaiškėjo, kad tokie pastatai neturi kuo kvėpuoti, atsirado vėdinimo problema“, – aiškino klimatologė.
Supuvo net vinys
Ką reiškia vėdinimo problema, savo kailiu ir pinigine aiškiai pajuto kaunietis Vilmantas Grušinskas, 1998 metais įsirengęs šiltą būstą mansardiniame individualaus namo aukšte, o po dešimties metų turėjęs jį iš pagrindų perstatyti.
Metų metus šalęs sovietinės statybos bendrabutyje, V.Grušinskas rengdamas butą prikišo tarp sienų ir virš lubų storą sluoksnį akmens ir stiklo vatos, uždengė oro nepraleidžiančia plėvele (anuo metu Lietuvoje kokybiškų plėvelių su ventiliacija dar nebuvo). Pasirūpino plastikiniais, kuo sandaresniais langais.
„Po 2 metų sienas, ypač kampuose, pradėjo traukti pelėsis. Jokios cheminės priemonės negelbėjo. Kai ryžausi remontui, darbininkai nuplėšė gipskartonio lubas, pasipylė vanduo. Sienų lentos buvo išpuvusios, net storos vinys trupėjo, kaip durpės“, – pasakojo kaunietis, kuriam buto pertvarkymas, ventiliacija kainavo 40 tūkst. Lt.
Dulkės ir karštis
Į klimato ir aplinkos veiksnius neatsižvelgę statytojai apkartino ir vilniečio Giedriaus S. buitį. Vyriškis palyginti nebrangiai įsigijo erdvų dviejų kambarių butą „Vilniaus vartuose“, bet džiaugėsi neilgai.
Įstiklintas balkonas ir didžiulis beveik per visą sieną langas – į vakarų pusę, todėl vėlyvą pavasarį ir beveik iki pat rugsėjo, kai saulė persirisdavo per zenitą, vilnietis negalėdavo tverti kaip krosnyje įkaitintame bute. Dėl didelio transporto srauto nuo Seimo tunelio pusės kilo dulkių debesys, storu sluoksniu nuguldavusios grindis ir stalus.
Vasarą vilnietis jautėsi tarsi gyventų ne vidutinio klimato juostos šalyje, o smėlio audrų plakamoje Naujojoje Meksikoje. O žiemą nuo Neries atūžiantis vėjas perpūsdavo sienas kiaurai.
Nuo sniego linko stogai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros inžinerijos katedros vedėjas profesorius Josifas Parasonis pripažino, jog statant šiuolaikiškus daugiaaukščius su gausiomis stiklo konstrukcijomis per mažai pagalvota apie patalpų vėdinimą ir vėsinimą, atsižvelgiant į klimato atšilimą.
„Pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės pastate darbuotojai vasarą leipsta nuo karščio, nors užsidangsto langus. Dirbtinė vėdinimo sistema ten įrengta, tačiau ji brangi, todėl veikia tik posėdžių salėje, dar keliose erdvėse, o daugumoje kabinetų smarkiai įkaista“, – kalbėjo mokslininkas inžinierius.
Jis atkreipė dėmesį, jog statybos techniniai reikalavimai ir sovietmečiu buvo nustatomi atsižvelgiant į vietos oro sąlygas. Nepriklausomybės laikotarpiu tam tikri reikalavimai keitėsi, bet dažniausiai ne dėl klimato kaitos.
„Pavyzdžiui, apie 1996 metus buvo padidintos sniego apkrovos normos. Mat anuomet iš eilės pasitaikė dvi labai snieguotos žiemos, įgriuvo vienas kitas sovietmečiu statytų ūkinių pastatų stogas. O štai pastaraisiais metais snieguotų žiemų nebuvo, bet gal dar bus“, – svarstė J.Parasonis.
Į pietų pusę langų nereikia
Profesorius teigė abejojantis, ar klimatologų išvados gali iš esmės paveikti techninius statybų sprendimus, bet pripažino, jog į tam tikrus klimato atšilimo veiksnius atsižvelgti būtų pravartu.
„Gaminant ir įstatant langus labiausiai stengiamasi didinti šilumos varžą. Bet pastebėta, kad jeigu labai sandarūs langai įstatomi į pietų pusę, kur daugiau šildo saulė, šiluma į vidų negali patekti natūraliu būdu", – sakė J.Parasonis.
Pastaruoju metu nuosavų namų statytojams patariama į pietų pusę langų nestatyti, kad pastatas per daug neįkaistų.
Portalo lrytas.lt kalbintų inžinierių manymu, šiuolaikiškų statybų keblumų sukėlė ne tiek klimato kaita, kiek medžiagos ir technologijos.
Statyboms naudojama mažiau medžio, kuris kvėpuoja, palaiko natūralią oro apytaką. Vykstant greitosioms statyboms iš stiklo ir betono, statant surenkamas konstrukcijas, reikia įdiegti brangiai kainuojančias vėdinimo, rekuperacijos sistemas.
