Laisvės alėja po truputį gražėja. Vasarą triūsę darbininkai neseniai nuardė pastolius nuo 42-uoju numeriu pažymėto pastato. Tarpukarį menantis mūrinukas atgijo, sutvarkytas antrasis jo aukštas ir mansarda, iš tolo šviečia baltas fasadas.
Baigus šiuos darbus dar labiau išryškėjo kaimynystėje stūksantis baisuoklis – 44-uoju numeriu pažymėtas namas. Medžio drožlių plokštėmis užkalti langai, purvinas fasadas. Tik boluojantys skaičiai 1897 ir, ko gero, savininko inicialai M.E. liudija, kad šiam statiniui – 116 metų.
Leidimas nustojo galioti
Kauno savivaldybės duomenimis, akis badantis baisuoklis priklauso Lietuvoje gerai žinomai bendrovei „Lelija“. Dar 2002 metais pastatą įsigiję verslininkai ketino jį kapitaliai remontuoti, buvo užsakytas rekonstrukcijos projektas, tačiau darbai nepajudėjo.
„Tai labai senas projektas, jį rengiau gal prieš dešimtį metų. Tačiau pagal mano parengtą projektą niekas nieko taip ir nedaro. Matyt, savininkai susidūrė su finansinėmis problemomis arba neranda paskirties šiam pastatui“, – svarstė architektas Virginijus Juozaitis.
Architektas prisiminė, jog pirmame aukšte planuota padidinti prekybos plotą, o viršuje įrengti biurų patalpas. „Buvo gautas ir statybų leidimas, tačiau nepradėjus darbų jo galiojimas, ko gero, jau seniai pasibaigęs“, – „Laikinajai sostinei“ sakė V.Juozaitis.
Susidūrė su teisiniu kuriozu
Apleistas pastatas Laisvės alėjoje akis bado ir miesto vadovams. Savivaldybės administracijos direktorius Dainius Ratkelis sakė, kad bendrovės „Lelija“ vadovams buvo siunčiami raginimai imtis darbų ir liautis bjaurojus reprezentacinę miesto dalį.
Prieš kelias savaites Kauno savivaldybė sulaukė svečių. Atvyko bendrovės „Lelija“ direktorė Genė Zaveckienė su pavaldiniais.
„Lelijos“ atstovai tikino, kad, norint pradėti pastato rekonstrukcijos darbus, gauti jiems leidimą, būtina išsinuomoti po statiniu esančią valstybės žemę. O to padaryti neleidžia žemėtvarkininkai, motyvuodami, kad pastatas jau pragyvenęs savo amžių“, – aiškino D.Ratkelis.
Administracijos direktorius pripažino, jog susidurta su teisiniu kuriozu. Savininkai teigia turintys lėšų pastatui sutvarkyti, tačiau negauna leidimų, nes ilgiau nei 100 metų namas tiesiog negali stovėti.
Išeitis – pastato remontas
„Susitikimo metu radome išeitį. Bendrovei bus išduotas leidimas remontuoti pastatą, tam nereikia turėti žemės nuomos sutarties. Šį namą šiek tiek aptvarkius bus galima peržiūrėti kadastrinius matavimus, tada galbūt ir pailgės pastato gyvavimo terminas“, – sakė D.Ratkelis.
Jeigu pavyktų įrodyti, jog suremontavus namą jo gyvavimo terminas pailgėjo, nekiltų kliūčių sudaryti po juo esančios žemės nuomos sutartį ir gauti leidimą atlikti rekonstrukcijos darbus.
Kada bendrovė „Lelija“ pagaliau ims tvarkyti pastatą, sužinoti nepavyko. Kelias dienas iš eilės keliskart telefonu atsiliepusi įmonės sekretorė tikindavo, kad bendrovės vadovė G.Zaveckienė yra išvykusi. Be direktorės esą daugiau nė vienas „Lelijos“ darbuotojas negali komentuoti situacijos.
Būtina keisti teisės aktus
D.Ratkelis nesiėmė prognozuoti, kelių mieste stovinčių ir remonto laukiančių pastatų amžius viršija šimtą metų.
Formaliai žiūrint, tokie statiniai nebeturi teisės stovėti ant žemės paviršiaus, nes jų gyvavimo laikas – pasibaigęs. Žemės po jais nuomotis negalima, nevalia griūnančių vertybių rekonstruoti.
„Reikia griauti visą miestą. Ką daryti su tais namais, kurie lieka stovėti pasibaigus jų gyvavimo terminui? Vadovaujantis tokia logika žemė negali būti nuomojama po pilimis, senaisiais dvarais ir daugiau nei šimtmetį stovinčiomis bažnyčiomis“, – ironizavo D.Ratkelis.
Administracijos direktorius sakė neabejojantis, kad atitinkamos institucijos turėtų imtis iniciatyvos keisti teisės aktus. Kada tai įvyks – sunku prognozuoti.
Valdininkai nežino, kaip elgtis
Gintautas Natkevičius
Architektas
„Apie šį kuriozą girdžiu pirmą kartą. Panašių atvejų, kai susiduriama su įstatymo painiavos nulemtomis įvairiomis kliūtimis, pasitaiko gana daug. Ypač dažnai viena kitai prieštarauja įvairių žinybų – paveldosaugininkų, Registrų centro, miškininkų – išvados. Įstatymų bazės netobulumas stabdo pažangą. Kita vertus, nesant precedentui valdininkai nežino, kaip elgtis patekę į netikėtą jiems situaciją. Iki ekonominės krizės valdininkai leido sau daugiau interpretuoti. Po jos darbą valstybės institucijose imta labiau branginti, o teisėsauga taip pat nesnaudžia, susiduriama su pačiais keisčiausiais trikdžiais.
Jeigu valdininkas turi galimybę ko nors nepatvirtinti, jis nieko ir nedarys. Šiuo metu bendra bėda, kad valdininkai aklai žiūri įstatymo raidės, bijo pažvelgti plačiau. Taip pat bandoma viską paversti kolektyvine atsakomybe, kad atsirastų kuo daugiau parašų. Arba, susidūrus su sudėtingais atvejais, einama atostogauti.“
