Šis namas Vilniuje – tai ne tik pastatas. Tai pokalbis su praeitimi, su mediniu Žvėryno paveldu, šeimos prisiminimais. Namas – tarsi ant stalo padėta sena nuotrauka. Kiekvienas kampas čia turi savo istoriją.
Jis atsirado už 1935-aisiais Žvėryne pastatytos modernizmo stiliaus dviaukštės medinės vilos, kuri per visą savo gyvavimo laiką išliko beveik nepakitusi. Tačiau sklypo gilumoje buvęs aptarnaujančio personalo statinys, pakeitus jo paskirtį į gyvenamąją, patyrė bent keletą transformacijų, mat ši vieta turėjo ypatingą reikšmę užsakovui – čia prabėgo jo vaikystė.
Naujausiai namo rekonstrukcijai užsakovai ryžosi norėdami pritaikyti jį pakitusiems poreikiams ir siekdami sukurti architektūrą, kuri turėtų išliekamąją vertę ne tik jiems patiems, bet ir miesto audinio kontekste, taip pat būtų draugiška aplinkai. Su tokiais pageidavimais vilniečių šeima kreipėsi į sostinės architektų komandą „INBLUM Architects“.
„Atsižvelgiant į intensyvų ir daugiasluoksnį urbanistinį kontekstą bei vietos istoriją projekto ašimi tapo namas – šiuolaikinei Žvėryno medinei architektūrai būdingos vilos interpretacija, eksponuojanti ir pabrėžianti natūralaus medžio konstrukciją tiek išorėje, tiek viduje, – sakė L.Malcaitė. – Pasirinkta klijuotų medžio plokščių (CLT) medinių konstrukcijų technologija leido suprojektuoti namą su tokiu atidumu ir precizika, tarsi tai būtų baldas. Jis suprojektuotas ir pastatytas iš vienos medžiagos – klijuotos eglės medienos.“
Gyvenamosios namo erdvės buvo orientuotos į kiemo pusę. Šiaurinė namo siena tapo ugniasiene, besiribojančia su kaimyniniais sklypais, o nedidelis kiemas virto vidaus erdvių tęsiniu. Siekiant įtraukti artimiausią architektūrinį kontekstą ir kamerines lauko erdves į namo vidų tiek pirmame, tiek antrame aukšte buvo projektuojami vitrininiai slankieji didelių gabaritų langai. Taip riba tarp vidaus ir lauko erdvių tarsi išsitrynė.
Šio namo architektūra suvokiama per vidaus erdves.
Kiekvienas langas įrėmino ir sukūrė dialogą su įvairia aplinka: svetainė ir virtuvė žvelgia į medinę vilą, kurios sienos tapo valgomojo erdvės fonu ir apdaila; miegamasis – į pušyno panoramą, vaikų kambariai – į kaimynystės architektūros istorinį sluoksnį.
Įrėminti šias aplinkas padėjo kukli ir tyli vidaus erdvių architektūra. Interjere liko nepridengtos medinių perdangų briaunos, pabrėžiančios medinės architektūros charakterį. Stoglangiai ne įpjauti stoge, o jais užpildytos ertmės tarp sienų. Visa namo inžinerija paslėpta balduose už medinių ir plieninių grotelių, tad erdvės ir atviras medžio konstruktyvas neapkrauti ortakiais.
Fasadų kompozicinė struktūra sudaryta iš horizontalių ir vertikalių linijų, kurios suskaidė fasadus plokštumomis, užpildant jas langais ar aklinomis sienomis. Kompozicija buvo padiktuota pastato konstrukcijos ir vidaus erdvių sistemos. Namo, kaip ir interjero, apdaila – ta pati spygliuočio mediena. Lauko ritininės užuolaidos ir apšvietimas integruoti itin preciziškai. Anoduoto aliuminio langai „paskendo“ namo konstrukcijoje. Fasadiniai apsauginiai turėklai buvo įtraukti į antro aukšto kambarių vidų siekiant ne skaidyti, o išsaugoti galimybę turėti tuos pačius vitrininius langus tiek pirmame, tiek antrame aukšte.
Betoninė šiurkštinta terasa – platforma, įrėminanti namo kontūrą, su išploninta briauna, tarsi levituojanti, pakėlė namą nuo vejos ir kasdienybės. Kolonos tapo pastato identiteto dalimi ir fasadu. Jos buvo projektuojamos medinės, kad vizualiai būtų masyvesnės, o santvarinės – dėl stabilumo ir išraiškos.
Lauko erdvės buvo projektuojamos taip, kad būtų išsaugota buvusi namo aplinka ir jausmas, nepakeičiant esamų želdinių vietų.
Sodo vaismedžiai augo kartu su namo savininku – kai kurie buvo pasodinti jo paties rankomis, kiti – tėvų ar senelių. Kieme buvusios granitinės plytelės statybos metu buvo nurinktos dėl jų apsaugos, o vėliau grąžintos su keliais pakeitimais grindinio kompozicijoje. Žalia salelė priešais darbo kambario langą išsaugota toje pačioje vietoje kaip ir anksčiau.
Didžiausia prabanga šiame name atsirado iš nuosaikių ir kuklių sprendimų. Ramus pastato kuriamas fonas paliko vietos iš aplinkos per didžiulius langus ateinantiems konteksto vaizdams. Interjere panaudotas medis, jo kvapas kūrė buvimo gryname ore jausmą, tad tai tapo daugialype patirtimi.
Šiame name nieko nėra per daug, tik tai, kas būtina. Namas nekalba garsiai. Jis leidžia kalbėti gamtai, per langus ateinančiai šviesai ir vaizdams. Medis interjere kvėpuoja, o tas kvapas kuria ramybę. Tai yra prabanga. Tikra ir paprasta.
