Vieną ketvirtadienio popietę susirinko pilna grupė lankytojų – 20 žmonių – vilniečių ir kauniečių. Jau vos pravėrus muziejaus duris mus pasitiko ne tik nuostabi gidė Rūta, bet ir neapsakoma muziejaus aura. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų miestietiškas interjeras iškart užbūrė savo prabanga, neįprastomis lietuvių akiai interjero spalvomis. O tyliai skambanti prieškario laikų muzika tik dar labiau sustiprino įspūdį, jog svečiuojamės ypatingame apartamente.
Ir kuo gi jis toks ypatingas, – paklausite. O man ima trūkti žodžių, kaip tai apsakyti. Ir čia į pagalbą atskuba gidė Rūta, kuri pati būdama aktorė sugeba taip įdomiai ir įtikinamai pasakoti istorijas, kad aš jaučiuosi tarsi pati jose dalyvaučiau.
Namas
Mano patirtis prasideda jau artėjant prie Vytauto pr. 58, Kaune esančio daugiabučio keturių aukštų namo, kuris traukia akį neįprasta forma. Plastiški fasadai, laiptiškai kylantys balkonai ir segmentacija – visa tai, kas būdinga Amsterdamo mokyklos architektūros stiliui, susiformavusiam XX amžiaus pradžioje Nyderlanduose. O šis pastatas yra vienintelis šio stiliaus pavyzdys ne tik Kaune, bet ir Baltijos šalyse.
Laiptų aikštelę dengiančią arką puošia graikų dievai – prekybos dievas Merkurijus ir amatų dievas Hefaistas, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, byloja apie šio namo savininkų Mozės Posvianskio ir Giršo Kliso verslą.
Abu jauni, dar nė 30-ies nesulaukę verslininkai, buvo kilę iš neturtingų šeimų Vilijampolės rajone, kuriame telkėsi didžiulė žydų bendruomenė. Jaunuoliai buvo ypač verslūs, įkūrė sėkmingai dirbusį vilnonių audinių fabriką „Liteksas“ ir produkcija prekiavo su Jungtine Karalyste.
Verslo kelionėse jaunuoliai dažnai traukiniu dardėdavo pro Nyderlandus, kur šios architektūros pavyzdžių apstu. Matyt jaunus verslininkus taip sužavėjo Amsterdamo mokyklos architektūros stilius, kad jie užsakė suprojektuoti tokio stiliaus namą pas jauną vietos architektą Jokūbą Perą ir vos per 8 mėnesius jį pastatė.
1928-ųjų metų pabaigoje Mozė ir Giršas patys įsikuria vienas priešais kitą butuose pirmame aukšte, o likusius išnuomoja pasiturintiems miestiečiams. Tik pastačius namą į šeštą butą įsikelia ir verslininkas Henukas Pumpianskis, kurio apartamente mes šiandien ir svečiuosimės.
Sienos
Ryškios lazurito mėlynumo spalvos sienos su dekoratyviomis aukso juostelėmis – pirmasis objektas, ties kuriuo sustoja žvilgsnis vos įžengus į valgomąjį. Ir tai vienintelė vieta muziejuje, kurios negalima liesti.
Bet juk daugumoje muziejų randame užrašus „Neliesti“, „Nefotografuoti“. Tik ne šiame! Patyriminių ekskursijų Amsterdamo mokyklos muziejuje metu svečiams galima sėstis ant baldų, lipti ant kilimų, atidarinėti spinteles iš arti pamatyti ir visais receptoriais pajausti, kaip gyveno darbštūs, veržlūs ir drąsus jauni žmonės Kaune Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu.
O kodėl negalima liesti sienų? Paaiškėjo ir ši paslaptis. Pasirodo, išgauti ryškų lazurito mėlynumo atspalvį nėra taip paprasta net šiais laikais. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ši spalva išgaunama silikatiniais dažais, kurie yra pagaminti akmens pagrindu. Džiūdamas akmuo sukuria porėtą paviršių, kuris kuo puikiausiai sugeria drėgmę ir ją išgarina. Todėl sienos yra saugomos, kad poros neužsikimštų ir pilnai atliktų savo paskirtį.
Baldai
Antikvariniai baldai traukia akį ne tik įmantriomis formomis. Kiekvienas jų turi ne mažiau įdomią savo gyvenimo istoriją.
Štai bufetas, pagamintas tarpukariu Kaišiadoryse, buvo pabaigęs gyvenimą kaip įrankių spinta sodo namelyje. Tačiau talentingų restauratorių dėka baldas vėl suspindo gražiausiomis spalvomis ir šiandien puošia muziejaus saloną. Bene svarbiausia bufeto detalė – net pora slaptų bariukų – rudas stipresniems rudiems gėrimams ir baltas – lengvesniems. Pasirodo, tarpukariu gero tono ženklu buvo laikomi baldai su bariukais.
Kai kurie baldai yra atkeliavę iš pačių Nyderlandų ir jau skaičiuoja antrą gyvenimo šimtmetį. Būtent jie demonstruoja Amsterdamo mokyklos architektūros stilių, kuriam būdingas plastiškumas, laiptiškumas, juodos spalvos puošybinės detalės.
O jeigu norite sužinoti, koks baldas pats brangiausias apartamente, teks patiems patyrinėti muziejaus valgomąjį ir atidžiai klausytis gidų pasakojimų.
Vaišės
Kaunui tapus laikinąja sostine miestas išgyveną tikrą aukso amžių. Čia važinėja net 61 autobusas ir taksi automobiliai, įsteigta 14 kino teatrų ir tiek pat dienraščių 5 kalbomis. Mieste įkurta tarptautinė geležinkelio jungtis Kaunas-Paryžius su persėdimu Karaliaučiuje.
Atsiradus galimybei keliauti iki Paryžiaus, Kaune atsiranda ir prabangių importinių prekių. Štai, pavyzdžiui, oranžų, kaip tuo metu vadindavo apelsinus. Vienas oranžas kainuodavo 4 litus, kas šių dienų kainomis būtų apie 32 eurus.
O vakarėlių metu būdavo ir tikro prancūziško šampano, tačiau tik po taurę. Nenuostabu, kad tai buvo prabangos prekė – butelis šampano kainuodavo 60 litų.
Tuo metu vidutinis atlyginimas būdavo 300–500 litų. Jeigu mokytojai uždirbdavo 500 litų, tai fabriko darbuotojų mėnesinė alga būdavo vos 60 litų. Tačiau privačia praktika besiverčiančio gydytojo arba advokato mėnesinės pajamos galėjo siekti ir 10 000 litų.
Todėl tie, kurie galėjo sau leisti už tokio buto kaip šis nuomą sumokėti 800 litų per mėnesį, galėdavo sau leisti ir svečius pavaišinti tikrais importiniais delikatesais.
Šiandien ir mes patys tokiomis kainomis oranžus turbūt pirktume tik ypatingomis progomis, o prancūzišką vyną – dar ypatingesnėmis. Tačiau šiame prabangiame apartamente mes taip pat vaišinami tikru prancūzišku baltu putojančiu vynu, atvykusiu iš Luaros regiono. Be to, mūsų gomurius lepina ir tikrame sidabro inde patiektas šviežias lietuviškas šokoladas su šampano įdaru ir braškių trupinėliais. Ir nuo tos akimirkos pamiršau, kad esu muziejuje, jaučiausi tikrų tikriausia viešnia šiame prabangiame apartamente.
Kaimynai
Išskirtiniame Kauno daugiabutyje gyveno išskirtinės asmenybės.
Štai priešais esančiame bute nr. 5 laimingai gyveno Perelšteinų šeima. Verslininkas Gecelis ir gydytoja Feiga turėjo sūnų Hermaną ir be galo daug draugų. O vienas iš jų buvo Kipras Petrauskas, jau tuomet garsus operos solistas. Tad tikėtina, kad prie juodo rojalio, kuris šiuo metu puikuojasi Amsterdamo mokyklos muziejaus salone, sėdėdavo ir pats Kipras Petrauskas ir traukdamas populiarias tų laikų dainas linksmindavo Perelšteinų svečius.
Virš šio buto gyveno Matuliai, tik iš jų apartamento sklido ne muzika, o labiau įkyrus zvimbiantis garsas, mat ponia Matulienė savo bute buvo įkūrusi odontologijos kabinetą.
Greta jų pora metų gyveno Mačiūnai, vėliau persikėlę į Parodo g. esantį kitą daugiabutį, mat šeimai prireikė erdvesnio būsto. Juk šeima sulaukė pagausėjimo – jiems gimė sūnus Jurgis Mačiūnas, dabar žinomas kaip „Fluxus“ judėjimo pradininkas.
Aukštu žemiau – vienas priešais kitą gyveno patys namo savininkai – Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas, kurie buvo vedę vienas kito seseris.
Virtuvė
Ekskursija po apartamentą neapsiriboja vien paradine puse. Keliaujame ten, kur patekdavo retas svečias – į virtuvę. Personalas netgi turėjo atskirą įėjimą, kad turguje prisipirkus maisto gėrybių galėtų jas atsigabenti tiesiai į virtuvę.
Pravėrus švaistines duris virtuvė mus pasitinka įspūdingomis spintelėmis ir net šimtą metų skaičiuojančia virtuvine spinta. O joje – neįtikėtinai patogūs indai prieskoniams, kruopoms ir kitiems biriems produktams. Pati mielai tokius naudočiau, jeigu tik būtų, kur juos įsigyti.
Virtuvės karalienė – originali šveicariška elektrinė viryklė „Therma“, nuo 1936 metų naudota Kaune. Joje puikuojasi net dvi atskiros orkaitės ir retas gyventojas šiuolaikinėse virtuvėse – maisto pašildymo stalčius.
Beje, muziejaus virtuvėje pastebėsite ne tik čiaupą virš kriauklės, bet ir dar vieną, įtaisytą virš viryklės. Ir dar keistą įrenginį pasukama rankenėle. Nenoriu išduoti visų paslapčių, tad kam jie buvo naudojami, sužinosite patys ekskursijos metu, o gal net atrasite, kur slepiasi virtuvinė šluota.
Svečių miegamasis
Manoma, kad prašmatniame penkių kambarių tarpukario bute greičiausiai lankydavosi daug svečių, vykdavo smagūs vakarėliai ne tik su oranžais, bet ir su tikru prancūzišku vynu ar stipresnėmis lietuviškomis trauktinėmis.
Nenuostabu, kad pasitaikydavo atvejų, kai svečiams prireikdavo pernakvoti. Ir apie tai buvo pagalvota. Vos pora žingsnių nuo salono – ir svečiai jau patogiai įsitaisę lovoje galėjo ramiai ilsėtis svečių miegamajame.
Ir mes, muziejaus lankytojai, galėjome ne tik apžiūrėti, bet ir patys prigulti ant patogios lovos, įsitaisyti fotelyje ar prisėsti ant pufo.
Grožėjomės baldais, puoštais uosialapio klevo lukštu, ir išgirdome skaudžią šio kambario istoriją okupacijos laikotarpiu. Akys užkliuvo už žavios mažos mergaitės portreto, išdavusio, kodėl svečių kambarys neilgai buvo skirtas tik svečiams. Bet visa tai sužinosite, kai patys susiruošite užsukti į svečius.
Šeimininko miegamasis
O mes jautėmės artimais svečiais, nes pamatėme ir šeimininko miegamąjį, į kurį galėdavo užsukti tik šeimos nariai ir aptarnaujantis personalas.
Jaukiai įsitaisę tarpukario laikų lovoje išgirdome šio apartamento šeimininko Hanuko Pumpianskio gyvenimo istoriją, kuo jis vertėsi, kad galėjo sau leisto tokią prabangą, kaip susiklostė jo likimas.
Išgirdome ir žadą atimančių istorijų apie šio ypatingo namo savininkus Mozę ir Giršą. Jautėmės taip, lyg baigdami dėlioti dėlionę, kur kiekviena detalė, atsiradusi savo vietoje, sukuria vientisą paveikslą.
O jis – išties įspūdingas. Pagal šias istorijas būtų galima sukurti gerą filmą. O aš taip ir jaučiausi – tarsi pati pabuvojusi filme.
Pasididžiavimas
Išėjau iš muziejaus tarsi pakylėta. Neskubėdama dar kartą apėjau pastatą iš išorės, atkreipiau dėmesį į neįprastai grakščias graikų dievų figūras ir susimąsčiau. Šįkart ne apie žmones, gyvenusius šiame name, o apie tuos, kurie įkūrė šį muziejų. Apie Karolį Banį ir Petrą Gaidamavičių, planavusius šiame bute tiesiog gyventi, bet nusprendusius, kad būtų pernelyg egoistiška tokį butą turėti tik sau, todėl nusprendusius atverti jį visuomenei.
Kiek pastangų reikėjo įdėti taip kruopščiai atkuriant kiekvieną detalę, surandant tinkamus baldus, juos restauruojant. Jau nekalbant apie milžiniškus finansinius išteklius. O kokį kalną informacijos kartu su istorikais turėjo perkratyti, kol išsiaiškino šiame name gyvenusių žmonių istorijas, po detalę sulipdyti visą įspūdingą paveikslą. Ir galiausiai – surasti tokius gidus, kurių pasakojimai įtraukia, užburia ir leidžia pasijusti tarsi filme.
Ir tada mane užplūsta begalinis dėkingumo jausmas. Karoliui, Petrui ir visai Amsterdamo mokyklos muziejaus komandai už tą meilę ir pagarbą Lietuvos istorijai ir tą patirtį, kurią kiekvienas muziejaus lankytojas patiria savaip. O su dėkingumu kartu jaučiu ir pasididžiavimo jausmą, kad tokį unikalų muziejų turi būtent Kaunas.
