Prestižinis Vilniaus rajonas pasipuošė išskirtiniu namu, kuriame didžiausia prabanga – kuklūs sprendimai

1935 m. sklypo viduryje buvo pastatyta dviejų aukštų medinė vila, o galinėje sklypo dalyje – aptarnaujančio personalo statinys. Vila per visą savo gyvavimo laiką išliko beveik nepakitus, tačiau namas sklypo gilumoje, pakeitus jo paskirtį į gyvenamąją, patyrė bent keletą transformacijų.

Ši vieta – užsakovo vaikystės namai, todėl turinti ypatingą reikšmę šeimai. Paskutiniajai namo rekonstrukcijai užsakovai ryžosi norėdami pritaikyti namus pakitusiems poreikiams, bei siekdami sukurti architektūrą, kuri turėtų išliekamąją vertę ne tik jiems patiems, bet ir miesto audinio kontekste bei būtų draugiška aplinkai.

Sekant intensyviu ir daugiasluoksniu urbanistiniu kontekstu bei vietos istorija, ašine projekto idėja tapo namas, kuris būtų Žvėryno medinei architektūrai būdingos vilos, šiuolaikinė interpretacija, eksponuojant ir pabrėžiant natūralaus medžio konstruktyvą tiek namo išorėje, tiek viduje, bei panaudojant tas pačias konstrukcines medžiagas apdailai. Koncepcijai realizuoti labiausiai pasitarnavo, CLT medinių konstrukcijų technologija, kuri leido projektuoti namą su tokiu atidumu ir precizika, tarsi tai būtų baldas. Namas suprojektuotas ir pastatytas iš vienos medžiagos – klijuotos eglės medienos.

Tuo pačiu atsižvelgiant į kontekstą bei sekant tvarumo idėjomis, pasirinkta CLT technologija, įgalino greitesnius, švaresnius ir tylesnius statybos procesus, gerbiant ne tik žmogaus, bet ir kitų rūšių poreikius, statant be atliekų ir radikaliai mažinant įprastų statybų procesų keliamą triukšmą.

Gyvenamosios erdvės orientuotos į kiemo pusę. Namo šiaurinė siena yra ugniasienė besiribojanti su kaimyniniais sklypais. Namo kiemas yra kambario mastelio, tad natūraliai tampa vidaus erdvių tęsiniu. Siekiant įtraukti artimiausią architektūrinį kontekstą ir kamerines lauko erdves į namo vidaus erdvių scenarijų, projektuojami vitrininiai, tiek pirmam, tiek antrame aukšte, slankiojantys didelių gabaritų langai. Riba tarp vidaus ir lauko erdvių ištrinama.

Šio namo architektūra labiausiai suvokiama per vidaus erdves. Kiekvienas namo langas įrėmina ir kuria dialogą su įvairiomis aplinkomis: svetainė bei virtuvė su medine vila, kurios sienos tarsi tampa valgomojo erdvės fonu ir apdaila, miegamasis su pušyno panorama, vaikų kambariai su kaimynystės architektūros istoriniais sluoksniais. „Įrėminti“ šias aplinkas padeda kukli bei tyli monomedžiagiška vidaus erdvių architektūra.

Interjere lieka nepridengtos medinių perdangų briaunos, pabrėžiančios medinės architektūros charakterį. Stoglangiai ne įpjauti stoge, o užpildantys ertmes tarp sienų. Visa namo inžinerija yra paslėpta balduose už medinių ir plieninių grotelių. Tokiu būdu išsaugomos ortakiais neapkrautos erdvės, bei atviras medžio konstruktyvas.

Fasadų kompozicinė struktūra tai horizontalės ir vertikalės, kurios suskaido fasadus plokštumomis, užpildant jas langais ar aklinomis sienomis. Kuriama kompozicija yra padiktuota ir pastato konstrukcijos bei vidaus erdvių sistemos. Fasadų apdaila ta pati spygliuočio mediena kaip ir interjere.

Skaidymuose preciziškai integruojami fasadiniai roletai, bei apšvietimas. Anoduoto aliuminio langai „paskandinami“ namo konstrukcijoje. Fasadiniai apsauginai turėklai įtraukti į antro aukšto kambarių vidų, siekiant neskaidyti ir išsaugoti galimybę turėti tuos pačius vitrininius langus ir vizualinius ryšius kaip pirmame taip ir antrame namo aukšte. Betoninė bučerduota terasa– platforma, aprėminanti namo kontūrą, kurios išploninta briauna, tarsi levituoja, pakelia namą nuo vejos ir kasdienybės.

Kolonos – pastato identiteto dalis ir fasado. Projektuotos medinės, kad vizualiai būtų masyvesnės, santvarinės– dėl stabilumo ir išraiškos. Lauko erdvės buvo projektuojamos taip, kad būtų išsaugota buvusi namo aplinka ir jausmas, nepakeičiant esamų želdinių vietų. Sodo vaismedžiai augo kartu su namo savininku – kai kurie buvo sodinti jo paties rankomis, kiti – jo tėvų ar senelių.

Kieme esančios granitinės plytelės statybos metu buvo nurinktos dėl jų apsaugos, o vėliau grąžintos, su keliais pakeitimais grindinio kompozicijoje. Žalia salelė priešais darbo kambario langą – išsaugota toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau, siekiant atkurti čia gyvavusį bio-pasaulį.

Didžiausia prabanga šiame name kyla iš nuosaikių ir kuklių sprendimų. Ramus pastato kuriamas fonas palieka vietos iš aplinkos per didžiulius langus ateinantiems konteksto vaizdams. Interjere panaudotas medis, jo kvapas kuria buvimo gryname ore jausmą, tad tai tampa multi-sensorine patirtimi.

Šis interjeras dalyvauja interjero architektūros konkurse „Mano erdvė 2024“, architektūros ir interjero autoriai – „INBLUM architects“ (Laura Malcaitė, Margarita Podagelytė, Dmirtij Kudin, Ricardo Rodrigues, Renata Mickevičiūtė).

Naujienų portalas Lrytas kartu su Lietuvos architektų sąjunga (LAS) jau 10 kartą rengia interjero architektūros konkursą „Mano erdvė 2024“.