1:20 masteliu sukurta diorama interaktyvi: joje įsijungia šviesos ir pasigirsta audiopasakojimas (lietuvių arba anglų k.). Poeto J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) balsu prabyla aktorius Vladas Bagdonas, pasakojantis apie namų erdves. Keliuose dioramos stalčiukuose lankytojai ras staigmenų: Maironio žiedo ir pensnė replikas bei nuotraukas.
Rugsėjo 10 d. dioramą visuomenei pristačiusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė džiaugėsi, kad nuo šiol klasiko butą galės pamatyti ir nesilankantieji Kaune.
„Atvešim Maironio namus į kitus miestus, rugsėjo 16 d. diorama atvyks į Kėdainius, spalio pradžioje keliaus į Raseinius, vėliau – į Panevėžį, gruodį – į Molėtus. Papasakosim, kas juose vertingo ir įdomaus. Metų pradžioje į anglų kalbą išvertėme Maironio „Pavasario balsus“, tad vežant dioramą į užsienį, lankytojai pažins ne tik namus, pasiklausys apie juos pasakojimų, bet ir galės paskaityti poeziją“, – sakė D. Cibulskienė, atskleidusi, kad kitąmet suplanuotos dioramos kelionės į Latviją, Lenkiją.
Sumažintą poeto butą kūrė įvairių sričių specialistai: modeliavimo darbus atliko architektė Edita Bružikaitė, baldus projektavo Mantas Čekaitis, projekto dailininkė-dizainerė – Inga Zamulskienė, režisavo ir tekstus kūrė Lina Židonytė, taip pat dirbo programuotojas, grafikos dizainerė bei muziejaus atstovai direktorė Deimantė Cibulskienė, projekto vadovas Benas Drukteinis ir parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.
Maironio buto dioramos architektė Edita Bružikaitė sakė, kad muziejai miniatiūrinius maketus itin mėgsta, neseniai jai teko kurti dioramą Medinės miesto architektūros muziejui Vilniuje.
Nors Maironio lietuvių literatūros muziejuje architektė lankėsi nuo vaikystės, kuriant dioramą teko vėl analizuoti butą, tik šįkart – itin preciziškai, daug kartų jį tyrinėti, atlikti fotofiksacijas, matuoti baldus. Po šių darbų prasidėjo baldų gamyba – reikėjo sumodeliuoti kiekvieną baldą, atkurti patalpų spalvas, pagaminti tapetus, padažyti, atkurti grindų raštus.
„Procesai priminė įprastus buto remonto darbus. Viskas vyko pamažu, pirmiausiai pradėjome nuo sienų, tada ėmėmės grindų, baldų, dekoro. Teko nemažai paplušėti atkuriant nagingosios Maironio sesers Marcelės kurtus nėrinius“, – sakė E. Bružikaitė.
Kūryboje naudotas 3D modeliavimas ir spausdinimas, rankų modeliavimas. Prie dioramos stalo galima prisijungti per atstumą, pakoreguoti failus, pažiūrėti, kas veikia ir ne.
Galvosūkį kėlė baroko kėdės ir gėlė
Kuriant dioramą susidurta su iššūkiais.
„Nelengva buvo rasti Maironio balsą, nes pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu. Galiausiai poetą įgarsino aktorius Vladas Bagdonas, anglišką įrašo versiją įgarsino britų kilmės aktorius. Kitas iššūkis – raudonoji salė, su labai daug barokinių dekoro elementų. Teko abstrahuoti kėdes, staliukus. Nepavyko atkurti monsteros, interpretavome ją kitu augalu“, – atskleidė architektė E. Bružikaitė. Ji pridūrė, kad dar vienas iššūkis buvo sukurti mobilią dioramą, kuri ištvertų ilgas keliones.
Architektę nustebino Maironio buto didžiosios salės dekoras, kur archeologas, dailininkas Tadas Daugirdas atliko tapybą, panaudojęs stilių įvairovę.
Dar viena įdomybė bute – virš lovos kabantis unikalus paveikslas, iš vienos pusės žvelgiant į jį matyti Jėzus, o iš kitos – Marija. Šis paveikslas matyti ir dioramoje.
Maironio buto diorama atskleidžia poeto asmenybės ir gyvenimo ypatumus, meilę Lietuvai. Svečiai kaip ir memorialiniame bute, taip ir diaramoje pasitinkami Maironio žodžiais ir Juozo Naujalio melodija – daina „Lietuva brangi“.
Namus Rotušės aikštėje Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo 1909 m., Kauno kunigų seminarijos profesūrai paskatinus sparčiau lietuvinti šią Rotušės aikštės vietą. Kadaise namas priklausė Kauno teismo seniūnui Simonui Siručiui. Pastatui įsigyti prireikė ne tik poeto, prelato Jono Mačiulio-Maironio santaupų, jo sesers Marcelės Mačiulytės kraičio pinigų, bet ir paskolos banke.
Muziejininkai kviečia atkreipti dėmesį į paveikslus. Prieškambaryje kabo Jano Mateikos „Žalgirio mūšio“ paveikslo kopija, tiesa, keturiskart mažesnė, nei originalas. Lietuvių poetas mintinai mokėjo visų šiame paveiksle pavaizduotų karžygių vardus ir likimo istorijas. Dioramoje atkurti ir Lietuvos bei Žemaitijos herbai, Gediminaičių stulpai.
Bute lankytojai išvys ir kortų stalelį, mat kunigas vienas mėgdavo sudėlioti pasjansą.
Puošniausia buto vieta – raudonoji svetainė, čia poetas priiminėdavo svečius: dvasinio, meninio, akademinio pasaulio elitą, o taip pat ir egzaminuojamus studentus, paprastus žmones. Svečiai buvo itin laukiami ir vaišinami. Baroko stiliaus kambaryje akis traukia žydros sienos su tapytomis rožėmis, balti, paauksuoti tarsi nutekantys gipsiniai ornamentai. Kambaryje kabo Apolinaro Šimkūno kurtas bareljefas „Dievo Motina su Kūdikiu“, prabangos teikia raudono aksomo barokinių formų baldai.
Per Kalėdas, Velykas, poeto gimtadienį ar Jonines į butą susirinkdavo galybė svečių – nuo prezidento iki paprasto kaimyno. Mokantieji paskambindavo 1910 m. gamybos „Rönisch“ firmos fortepijonu. Poetas itin mėgdavo klausytis Frederiko Šopeno kūrinių.
Poetas buvo neišrankus maistui, mėgo virtas bulves su parūgusiu pienu, žuvį, virtinius su įvairiais padažais, kūčiukus, juos kramsnodavo ir ne Kūčių metu. Itin nemėgo kopūstų.
Dioramoje atspindėta poeto meilė knygoms, juk jo knygų kolekciją sudaro beveik 800 leidinių: mokslinė literatūra, beletristika, religiniai leidiniai įvairiomis kalbomis, mat poetas mokėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, lotynų, graikų, hebrajų kalbas.
