– Kaip save apibūdintumėte žmogui, kurį matote pirmą kartą?, - kūrėjos paklausė interjero žurnalas „Elegant Home“.
– Nuo pat vaikystės laikiau save menininke. Aišku, yra ir kitų veiklų: šiuolaikinio meno galerija Vilniuje ir Londone. Taip pat dirbau vienoje didžiausių galerijų „Pace Gallery“. Jie dirba su pačiais vertingiausiais meno kūriniais rinkoje. Kai kurie net muziejinio lygio. Esu vadovavusi Vienos meno mugei. Vis dėlto pastebėjau, kad daugiau pasitenkino duoda tyli kūrybinė veikla nei sklaidos laukas, nes reikia daug bendrauti, keliauti. Tinklas užmestas labai plačiai, bet paviršutiniškai – esi visur, bet ir niekur.
– Kokios patirtys suformavo Vitą Zaman?
– Labai sunku atsakyti. Aišku, viskas ateina iš vaikystės. Kauno, Žaliakalnio, tarpukario artefaktų patirtis man, kaip vaikui, buvo magiška, darė didelį įspūdį. Juk tuo metu buvo Sovietų Sąjungos pabaiga, tad nieko kito negalėjai pamatyti, tik lietuviškus muziejus. Be abejo, didelį įspūdį paliko studijos Londone, tuo metu pradėjau vaikščioti į Nacionalinę galeriją, Viktorijos ir Alberto muziejų, Britų muziejų.
Mane apstulbino kūrinių kokybė, kiekis. Staiga apžiūrinėdama kultūriškai legitimuotas ekspozicijas savotiškai pasijutau provinciali. Pamenu, eidavau į Nacionalinę galeriją ir valandų valandas apžiūrinėdavau darbus. Man buvo labai įdomu. Kai mokaisi iš knygų, matai vienaip, o gyvai viskas atrodo kitaip.
Taip pat yra ir kai renkiesi baldus iš katalogo ir gyvai. Aišku, mane formavo ir Londonas, tai, kas tuo metu jame vyko. Pavyzdžiui, jaunųjų britų menas, kuris buvo provokuojantis. Vėliau labai įtakos turėjo Niujorkas. Be abejo, ir Viena, tačiau tai jau kitas periodas. Kadangi esu gyvenusi skirtingose vietose, mane formavo skirtingos aplinkos ir patirtys. Tarsi užeitum į skirtingus namus.
– Sakote, kad jūsų namai ryškūs. Tarsi būtų sodo, vasarnamio įspūdis…
– Pastaruoju metu man labai trūko spalvų Lietuvoje. Kai grįžau iš Kalifornijos, buvo žiema. Taigi norėjau susikurti vasarnamio, sodo atmosferą, eklektiškos vaikystės įspūdį, kur dominuotų raštai, spalvos, skirtingos faktūros. Net mūsų pasirinkti tapetai vadinasi „Paradise“. Kitaip tariant, man trūko vizualinės energijos. Taigi namai įdomiai kontrastuoja su mano darbais. Nors jie gana spalvingi, bet mažiau energingi.
Mano bute vyrauja kūrybinė erdvė, kiekvienas miegamasis, kambarys turi savo atmosferą. Norėjau sukurti ryškias erdves. Įrengdama jas atradau istorinę švedų įmonę „Svenskt Tenn“. Šį prekės ženklą pamačiau, kai buvau Niujorke viename viešbutyje. Jų stilius labai ryškus, daug spalvų, raštų, faktūrų, kurios primena H. Matiso darbus. Taigi galėčiau pasakyti, kad mane savotiškai formavo ir šis prekės ženklas, ypač tada, kai namuose trūko spalvų, kurių ilgėjausi.
– Ar namuose viską įrengėte pati, be dizainerių pagalbos?
– Daug ką dariau pati, nors šiek tiek konsultavausi su pažįstama architekte Aurelija Šlapikaitė. Tačiau daug ką reikėjo taisyti, nes būstą pirkau įrengtą. Keičiau spintas, tapetus. Aišku, gavau patarimų dėl meistrų. Paupyje norėjau eklektiškos aplinkos, susikurti tai, kas man patiktų. Jokiais būdais ne tai, ką turi visi, norėjau asmeniškos atmosferos.
– Vita, iš kur kyla noras naudoti ryškias spalvas ir kūriniuose, ir namuose?
– Manau, iš vaikystės. Senelių namuose ant sienos kabėjo kilimas, kurio raštus sekdavau akimis. Kai prieš užmigdama įsižiūrėdavau, atsiverdavo savotiška begalybė. Matyt, kai ilgai žiūri į vieną vaizdinį, jis išlieka atmintyje. Taigi spalvų norėjau ir namuose, ypač grįžusi iš Kalifornijos, kur daug augmenijos, kai savotiškai gyveni sode. To siekiau ir Vilniuje.
– Dabar įsirengiate namus Kaune. Kokie jie bus?
– Tai kultūros paveldo objektas, kuris yra Minties rato gatvėje. Iš esmės, tai nėra tuščias lapas, privalau kreipti dėmesį į kontekstą. Viskas turėtų būti santūriau, tačiau noriu sukurti sodą, gal net istorinių augalų. Matau, kad čia visai kitokia atmosfera. Be to, galbūt įkursiu studiją, o gal kuruosiu parodas.
Šiam būstui keliu kitokius reikalavimus: reikia atitinkamo apšvietimo, be to, negaliu rinktis daug spalvingų baldų ar užuolaidų. Privalau galvoti, kas čia bus, ką šiuose namuose veiksiu.
– Kaip pasirinkote vietą, butą? Jis labai įdomus…
– Ten mano vaikystės vietos, svajonių gatvė, po kurias klajodavau… Vaikščiodavau po netoliese esantį Ąžuolyną. Aš, kaip vaikas, praleisdavau daug nestruktūrizuoto laiko: vaikščiodavau, žiūrėdavau, kapstydavau. Kaunas man buvo kaip tekstilės drobė. Beje, Gėlių rato ir Minties rato gatvės projektuotos danų, jos įdomios lanko formos. Jau būdama Los Andžele ieškojau sklypo ar buto būtent čia. Net žinojau, kad noriu gyventi būtent vienoje iš šių gatvių. Tai ypatingos auros vieta, kaimo mieste jausmas, kur daug medžių, žalumos, ramybės.
Įsigijau apleistą pastatą, kuriame mažai vietos, o žemės beveik nėra, bet man tai buvo kaip svajonės išsipildymas. Vidaus erdvę susiplanavau tokią, kokia tiktų man: apačioje tarsi studija-galerija, viršuje labai maža virtuvė ir miegamasis. Tai menininkės inkilėlis-namelis. Aš gyvenu nestandartiškai, tad ir būstas neįprastas. Prieš gimstant dukrai kolekcionavau medines Ostheimer žaislų figūėles. Man užtenka penkių suknelių, trijų puodelių, bet namie rasite dėžių dėžes šių figūrėlių arba kristalų. Kitiems tai būtų neįprasta.
– Tačiau natūralu, kad yra skirtingų požiūrių, poreikių ir reikalavimų. Juk nesame vienodi, tad ir namai skirtingi.
– Manau, natūralu, kad vieniems namai kviečianti erdvė, o kitiems labai privati. Pastebėjau, kad žmonės nebekviečia vieni kitų į svečius. Seniau būdavo, kad savaitgaliais eidavome pas giminaičius, sėdėdavome prie stalo. Dabar žmonės taupo savo laiką, resursus. Yra nerašyta dviejų valandų taisyklė, o paskui derėtų išeiti. Pastebėjau, kad žmonėms šykštu įsileisti į savo namus. Man patinka lankytojai, kviečiu žmones pas save ir tai labai smagu, bet dabar jaučiuosi šiek tiek nuo jų pavargusi.
Aišku, pas mane ateina ne tik draugai, bet ir kolekcininkai, kuratoriai, tada namai tampa tarsi darbo vieta, o tai jau nedžiugina. Prisimenu, kad Londone kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį kviesdavome žmones vakarienės. Tai tarsi bendrystės formavimo būdas.
– Vadinasi, jūsų namai gana atviri, bet taip pat tai – jūsų tvirtovė.
– Taip. Kai iš veiklios moters tapau jauna mama su dviem šunimis, dažniausiai sėdžiu namie, mano pasaulis labai sėslus. Vakarais išeiti negaliu, tik mane gali kas nors aplankyti. Mėgstu žmones, patinka juos vaišinti, padengti stalą. Bet gali būti, kad šventės poreikis atėjęs iš traumos, sovietinio nepritekliaus, kai norėdavome, kad sekmadienis būtų kiekvieną dieną. Vis dėlto gal geriau šventė, juk pasaulis nepastovus, bet kada gali viskas baigtis. Tačiau jei reikia padaryti darbus, aš turiu dirbti, tad atsiriboju nuo visko, nebendrauju, esu tarsi kitame pasaulyje. Tada namai man tampa tvirtove. Kai padarau, ką reikia, vėl išeinu į viešumą.
– Vita, kas jums yra grožis plačiąja prasme?
– Dalykai, veikiantys iš pasąmonės, kaip muzika. Tam tikri raštai, spalvų kombinacijos, ryškios, lengvos spalvos. Be abejo, man labai gražu gamta: miškas, kalnai, gėlės. Aš jaučiu vizualinį tam tikros aplinkos poveikį, nors nebūtinai ji turi būti graži.
Vis dėlto pastebėjau, kad grožio suvokimas keičiasi. Viena patiko paauglystėje, kita suaugus. Pamenu, kad kai buvau vaikas, kiekvieno save gerbiančio kauniečio bute būdavo keistų, baisių paveikslų, natiurmortų. Nors tai buvo visiškas kičas, bet tuo metu atrodė estetiška. Taigi tai, kas gražu, gali būti nusižiūrėta, išmokta. Jei kalbėtume apie meną, man imponuoja A. Matisas, P. Pikasas, M. K. Čiurlionis – dalykai, kurie nekinta.
– Kaip vertinate darbus iš menininkės pozicijos? Juk padedate išsirinkti paveikslus kitiems.
– Kolekcininkams patariu pirkti tai, ko dar niekas kitas neperka, ieškau kažko išskirtinio. Aišku, viskas priklauso nuo kolekcininko, yra žmonių, kurie nori gerų, brangių darbų, kurie yra tarsi deimantai.
Beje, savo namuose kitų menininkų darbų nelaikau. Pavyzdžiui, turiu meno kolekciją, kuri yra saugykloje Londone. Namuose man turi būti sava aplinka. Kadangi esu mama, dirbu iš namų, į savo kūrinius galiu ilgai žiūrėti, analizuoti, kur priimti blogi sprendimai, kur kažko trūksta. Vis dėlto pastebiu, kad kai kurie mano darbai man nieko nebereiškia jau po šešių mėnesių, o kiti išlieka svarbūs, tad nuėmus nuo sienos jų trūksta.
– Kaip manote, koks yra žmogus, kuris įsigyja jūsų darbus ir jais puošia interjerą?
– Sakyčiau, kad mano darbai nėra skirti interjerui. Nemanau, kad jie gerai atrodo namuose, virš sofos, nes yra keisti. Aišku, daug kas juos perka, ypač mėgsta moterys.
– O kaip manote, kokie paveikslai skirti interjerui? Ar tokių yra?
– Tarkime, minimalistiniai, balti, abstraktūs Roberto Rymano darbai. Tiktų daug amerikiečių modernistų darbų, kurie nuostabiai atrodytų dideliuose Manhatano namuose. Pavyzdžiui, Andy Warholo kūriniai.
– Daug keliaujate, matėte skirtingų kultūrų. Ar galėtumėte įvardyti, kas namų erdvėse yra pervertinta, o kas nuvertinta?
– Labai depresyviai atrodo sofa ir plokščiaekranis televizorius, nėra jokio gylio. Tikrai geriau vietoj televizoriaus atrodytų paveikslas. Grįžus namo žiūrėti televizorių man atrodo be galo liūdna. Tad manau, kad dabar nuvertintos bendravimo erdvės: bibliotekos, foteliai, tapybos darbai. Žmonės daugiau išleidžia baldams nei menui, nors baldai irgi gali būti menas.
– O kaip įsirengdama namus pati skirstote biudžetą pagal svarbos kriterijus?
– Man buvo svarbus specialus apšvietimas, kuris kainavo 14 tūkst. eurų. Tai, mano manymu, daug. Būtina apšviesti paveikslus, jei organizuosiu parodas, tad reikia delta šviesos. Taip turėsiu galimybę eksperimentuoti su šviesa. Pasirinkau belgų gamintoją, kurio specializacija yra būtent ši sritis. Be abejo, prioritetai skirti parketui, aliuminio langams. Beje, manau, kad geriau mažiau, bet gerų baldų. Pavyzdžiui, renkuosi „Stansten“, kurių baldai yra kaip meno kūriniai. Aš nemėgstu daug daiktų namuose, tad man lengviau pasirinkti.
– Ar dažnai pastebite, kad žmonės netaisyklingai pateikia ar eksponuoja meno kūrinius?
– Manau, nėra netaisyklingo pateikimo, nes tai labai individualu. Esu mačiusi nuostabių kolekcijų, sukabintų bet kaip. Pateikimas yra asmeninė vizija, tada matyti, kad pats žmogus pasikabino, to nepadarė dizainerė. Kartais mane tai žavi. Juk yra labai daug taisyklingų interjerų be dvasios. Pavyzdžiui, Niujorke gali būti brangus, pagal taisykles įrengtas butas, kuriame kabės 4 mln. vertės meno darbas, bet tas butas nebus asmeniškas, o kūrinys per daug taisyklingas… Tiesiog turtingo žmogaus rezidencija. Todėl keistos, chaotiškos erdvės yra jaukios, vertingos, įdomios.
Deja, pastebiu, kad žmonės nebepasitiki savo skoniu. Bet žmogui gali patikti jo stilius, net jei ir yra blogas. Kita vertus, kai žiūriu į interjerus skelbimų portaluose, matau labai keistų dalykų. Dešimtojo dešimtmečio baldai ir aksesuarai jau atrodo neskoningai, tačiau net į juos dabar galima pradėti žiūrėti kaip į muziejaus eksponatus.
– Kaip manote, ar Lietuvoje tebėra bohema? Kokia ji? Gal supratimas apie ją pasikeitė?
– Manau, jos nebėra. Viskas pasikeitė. Dabar daug menininkų sveikai gyvena, praktikuoja jogą, nevartoja alkoholio. Bohema galbūt buvo sovietmečiu. Be to, mano kūryba ne apie tuos dalykus. Bohema, sakyčiau, dabar labiau susieta su meno mugėmis, kai viso pasaulio menininkai, kolekcininkai, turtingi žmonės sulekia į vieną vietą kelioms dienoms. Tada visi gali linksmintis, šokti, pirkti, megzti kontaktus, o paskui grįžti į normalų ritmą.
– Vita, kaip išsirinkti meno kūrinį, jei žmogus nelabai apie tai išmano?
– Eiti į galerijas, nebijoti prašyti, kad papasakotų apie kūrinius. Galima važiuoti į meno muges, jei yra galimybių, keliauti. Tada bus galima pamatyti daug meno vienoje vietoje. Reikėtų nebijoti paprašyti pasiskolinti darbą iš galerijos, kad galėtumėte pasižiūrėti, kaip jis atrodo jūsų namuose. Galima pradėti nuo fotografijų, kurios nėra brangios, eiti į Dailės akademiją ir pirkti baigiamuosius studentų darbus.
– Ką suteikia namuose meno kūrinys? Kodėl jis reikalingas?
– Jis suteikia erdvei gyvybės, duoda minčių, patirčių. Tai daiktas, kuris priverčia sustoti, susimąstyti. Man tai tarsi filmas, kuris gali kažkur nuvesti, kažką priminti. O sukaupta kolekcija gali liudyti gyvenimą: prisimeni, kada pirkai, kad tuo metu vaikai dar buvo maži. Tačiau manau, kad nereikia bijoti atiduoti, dovanoti, parduoti meno kūrinių, jei pasikeitė požiūris, gyvenimo situacija, skonis.
– Lietuviai nori interjere viską suderinti, bijo suklysti. Kaip surinkti savo meno kolekciją?
– Pradėkite nuo vieno darbo. Pastebėkite, ar jūs į jį žiūrite. Sykį paklausiau pažįstamo, kuris nekolekcionuoja meno, kas jam patinka. Jis atsakė, kad patinka nuogos moterys. Net nuo to galima pradėti kurti kolekciją. Galima kolekcionuoti apie gamtą, žalią spalvą, raides, politinius reiškinius – kolekcionavimo pasaulis individualus ir įvairus.
– Kaip šiuolaikinis jaunimas vertina meną?
– Pastebiu numaterialėjimo judėjimą, kai jauniems žmonėms nesvarbu nei baldai, nei namai, nei menas, nei drabužiai – niekas. Jie gyvena virtualioje realybėje, tad nereikia grožio, estetikos, jutimiškumo, jie kažkur kitur. Kadangi esu senamadiška, man gana baisu, kad gyvenimas, toks, koks yra, nebeturi vertės, o vertinga tai, kas kitoje realybėje.
Gal nėra pasitikėjimo ateitimi… Juk pasaulio formuotojai – E. Muskas, M. Zuckerbergas ir kt. – nerengia kolekcijų, neatidaro muziejų, jie ieško būdų, kaip pabėgti iš šito pasaulio: vienas į Marsą, kitas į „Meta“. Mes, kaip žmonija, ieškome išėjimo strategijų. Gal todėl nieko įspūdingo niekas nepastato, nesukuria.
Bet namuose galime susikurti pabėgimo salelę. Juk namai – energija, aura, kur saugiai jautiesi. Kita vertus, suvokiu, kad jei man reikėtų palikti namus ir bėgti, pasiimčiau vaiką, šunis, keletą papuošalų ir viskas, nieko daugiau nereikėtų.
