Susanne Schmid iš Šveicarijos, Davidas Bessonas iš Prancūzijos ir Mia Erlandsson iš Švedijos išrinko du jiems labiausiai patikusius viešuosius interjerus Lietuvoje. Nugalėtojais tapo architektų studijos „AEXN“ (architektai: Tomas Grunskis ir Jūratė Kindurytė) sukurtas krematoriumas Klaipėdoje, tačiau ir Manto Maziliausko sukurta prūsiškoji šventykla „Swāikstas Buttan“ (liet. „Šviesos šventykla“) nepaliko žiuri abejingų.
Jie nusprendė ypatingai paminėti Manto projektą. Išdalinus visus apdovanojimus į sceną netikėtai užlipęs D. Bessonas perskaitė tokį komentarą: „Tai galėtume pavadinti emocija. Kas jis? Architektas, menininkas, vizualus menininkas, poetas? Žmogus, kurį sutikome, jis yra visa tai. Jis mums pasakė, kad turi svajonę… Projektas tiesiog gimė iš jo vaizduotės… Kas tai? Architektūros projektas? Interjero architektūra parke? Skulptūra? Šviesos sapnas? Humanistinė šventykla? Šis šviesos objektas yra visa tai. Komisijai tai buvo graži emocija, primenanti Gastono Bachelardo knygą „La poétique de l’espace“… kur vaikystės aplinkos prisijaukinimo patirtis atskleidžia mūsų jautrumą intymiai erdvei.“
Vėliau Mantas prisipažino, kad tai, ką išgirdo – buvo geriausias Grand Prix jo gyvenime.
Kurį laiką sostinės gyventojus džiuginusi prūsiškoji „Šviesos Šventykla“architekto galvoje iškilo ne atsitiktinai. Kūrėjas tikina, kad gamtai pavaldžią sakralią erdvę sukurti padėjo jo paties rami bei paslaptinga asmenybė.
Šventykloje – tik vienas procentas materijos, o visą kitą sudaryta iš oro ir gamtos. Jokių maldaknygių ar altorių, tik erdvė, padedanti išjausti visą amplitudę emocijų. Kas joje lankėsi, sako, ten stojo laikas, rimo protas ir liejosi emocijos...
„Šventykla – tai tarsi šviesos katedra, suausta iš paslaptingų bei spindulingų gijų“, – sako pats architektas.
Manto suprojektuotą šventyklą turi jau ir Molėtai, apie panašią svarsto ir kiti miestai, o Briuselis tam jau tiesia ir leidimų kelius.
tik vienas procentas materijos, o visą kitą sudaryta iš oro ir gamtos. Jokių maldaknygių ar altorių, tik erdvė, padedanti išjausti visą amplitudę emocijų. Kas joje lankėsi - nemeluos -
„Šventykla – tai tarsi šviesos katedra, suausta iš paslaptingų bei spindulingų gijų“, – sako pats architektas.
Manto suprojektuotą šventyklą turi jau ir Molėtai, apie panašią svarsto ir kiti miestai, o Briuselis tam jau tiesia ir leidimų kelius.
Na, o geriausias 2023 metų viešasis interjeras – krematoriumo Klaipėdoje pastatas sukurtas pasitelkiant pilkapio ir ant jo užklotos baltos drobulės metaforą. Pastato tūris ir jo prieigos erdvės atribojamos žemės pylimais, o pastato stogo struktūra primena ritualinį apklotą, išsigaubiantį pagal uždengiamą paviršių. Ši erdvė su krematoriumo pastatu kuriama kaip aiškus ir iš tolimų perspektyvų matomas ritualo epicentras, kurio gravitacija vienodai lengvai priima ir paleidžia atvykusius. Tai emocinės iškrovos ir ramios transformacijos vieta, pavaldi amžinajam laikui ir amžinybės patirčiai.
Krematoriumui parinkta vieta – be gretimo urbanistinio konteksto esanti atokiau nuo neramaus, skubančio pasaulio. Tai atvira ir gamtos apsupta aplinka, suteikianti ramybės pojūtį. Pilkapio metafora virsta centriška, apeinamo objekto kompozicija. Pusiau uždara lauko erdvė, besisukdama aplink vidinę pastato struktūrą, apjungia skirtingo patekimo į pastatą zonas bei užtikrina atskirą prieigą prie salių.
Virš 1300 kv. m pastato erdvių yra funkciškai zonuojamos į tris pagrindines dalis: visuomeninės paskirties patalpas, apjungtas bendru holu; kremavimo, atsisveikinimo erdvės, palaikų paruošimo ir saugojimo patalpas, į kurias lankytojų patekimas yra ribojamas; pagalbines ir personalo patalpas. Krematoriumo apdailai parinktos santūrios, ramybę menančios medžiagos, išorėje labiau vyrauja šaltesni atspalviai akmuo, betonas, o viduje šilumos suteikiantis dažytas medis.
