Keliaudami po pasaulį jie kone kasdien sako: „Mums tai patiktų.“ Taip tarsi matuojasi būsimą gyvenimą. Abejonių nekyla tik dėl vieno: svarbiausia – susitarti. Savo antrąsias santuokas kuriantys žmonės įsitikinę, kad susitarimas yra daug svarbiau nei meilė.
Šis dviejų tokiuose skirtinguose pasauliuose gyvenusių žmonių ryšys įsižiebė Vilniaus rotušėje, kai abu atvyko padėti savo draugui. Kai prieš porą metų tapytojas Sigitas Staniūnas nutarė surengti savo parodą, jis net neįsivaizdavo, kad čia susitiks ir vienas kitą pamils du žmonės, kurie gyveno tokį skirtingą gyvenimą.
Įmonės „Baltic Way“ direktorei patiko nors retkarčiais iš verslo išeiti į kitokį – meno – pasaulį. Organizuodama užsienio turistų maršrutus po Lietuvą ji kartais numatydavo ir apsilankymus dailininkų dirbtuvėse – tokie vizitai buvo kur kas įdomesni nei dailės galerijose. Ji taip pat konsultuodavo apie verslą savo draugus dailininkus.
„Man visada patiko turėti ką nors bendra su menu. Daug negalėjau sau leisti, bet įsigydavau meno kūrinių, turėjau draugų dailininkų, kuriuos konsultuodavau verslo klausimais“, – prisiminė verslininkė, atskubėjusi į pagalbą parodą organizuojančiam dailininkui.
G.Meškauskui pakvietimas atvykti į Lietuvą padėti parengti personalinę parodą buvo savotiška išeitis iš klampios situacijos.
„Buvau ką tik persirgęs koronavirusu ir išėjęs iš ligoninės. Tuomet paaiškėjo, kad namo, kuriame gyvenau, nuomos sutartis tuoj pasibaigs ir netrukus turiu išsikraustyti“, – paaiškino vyras.
Atvykęs į Lietuvą jis susižeidė ir turėjo laukti pavasario.
„Lietuvoje šeimos nebeturėjau – mano buvusi žmona, duktė, motina gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visas mūsų turėtas nekilnojamasis turtas Lietuvoje parduotas“, – pasakojo jis.
Ir staiga Vilniaus rotušėje susipažinęs su šaunia verslininke dailininkas suprato, kad sutiko žmogų, su kuriuo nesipyksta ir gali būti kartu.
„Netrukus supratau, kad visai neblogai galime kartu leisti laiką“, – prisiminė jis.
Vilija neabejoja, kad pirmiausia sutapo jos ir Gintaro interesai. Jai buvo įdomu klausytis naujojo pažįstamo. Jie kalbėdavosi apie keliones, meną, architektūrą. Netrukus suprato, kad sutampa jų požiūris į pasaulį, į gyvenimą nekeliant problemų nei sau, nei kitiems.
Vilija pasiūlė Gintarui „reabilituotis“ Tenerifėje. Ten pora praleido dvi žiemas, o vasarą grįždavo į Lietuvą. Ar po daugiau kaip trijų dešimtmečių, praleistų Amerikoje, Gintaras Vilijai atrodo kitoks nei daugelis Lietuvos vyrų? „Aš manau, kad jis skiriasi savo atsipalaidavimu, gerumu, teigiamu požiūriu į viską. Bet tai – įgimtos savybės. O gyvenimas už Atlanto galbūt jam davė daugiau žinių, kūrybos, santykių su kitais žmonėmis laisvės, – sakė V.Heinaro. – Labai svarbu, kiek žmogus yra matęs pasaulio. Tai išlaisvina nuo visko – tradicijų, prisirišimų. Sėdėjimas prie televizoriaus vyrui patrauklumo nesuteikia.“
Gintarą žavi, kad jo išrinktoji yra verslo moteris: viskas aiškiai išdėliota, viskas su datomis. Jokių bandymų apeiti.
„O mano gyvenime viskas plaukioja, visada palikta galimybė, kad viena idėja pakeis kitą. Vilija mano gyvenimui duoda kryptį. Atsirado žmogus, su kuriuo galiu daryti tai, ką visada norėjau, bet vienam buvo neįdomu“, – prisipažino G.Meškauskas.
– Kaip atsidūrėte už Atlanto? – paklausiau G.Meškausko.
– Į Niujorką išvykau 1989 metais tikėdamasis užsidirbti. Paskui mane atvyko ir tuometė žmona, duktė, tėvai. Bet prie vietos buvau neprisirišęs, pas klientus skraidžiau po visą Ameriką.
Netrukus įkūriau meno darbų restauravimo dirbtuvę – skulptūros, tapybos, porceliano, vitražo, gobeleno. Dirbome ne tik su muziejais, aukcionais, bet ir privačiais klientais. Važinėjau ir į kitas šalis, kur mane kvietė.
– Ar Amerikoje mėgstami antikvariniai baldai?
– Labai! Bet žmonės nežino, kaip tą antikvarinį baldą laikyti, ir jį sugadina. Gelbėjau ne vieną pūvantį baldą, kurio neapdairus savininkas nepasirūpino izoliuoti nuo drėgmės. Laikė sandėliuose, kur nėra gero vėdinimo, po kelių dešimtmečių ištraukė ir pamatė, kad viskas byra į gabalus.
– Iš kur Amerikoje antikvariniai daiktai?
– Amerika, kaip šalis, skaičiuoja tik du šimtus metų, bet jos gyventojai antikvariatą dideliais kiekiais vežėsi iš Europos. Žmonės net pilis atsiveža – nusiperka kur nors Austrijoje pilį, ją išardo ir su visa drožyba ir gipsatūra atsisiunčia į Ameriką. Ir surenka nebūtinai taip, kaip buvo. Arba pasistato vienoje valstijoje, tada perveža į kitą.
Dirbau kaip architektas ir kaip interjero specialistas, nes supratau, kad žmonės neturi praktikos, įgūdžių, kaip naudoti antikvariatą. Interjero dizaineriai vertina senovinius daiktus kaip gražų paveiksliuką.
Labai dažnai jų norai būna neįgyvendinami. Kartais pasiūlydavau tokiam eiti kurti interjerus internetiniams žaidimams, o ne tikroje erdvėje.
– Kokį savo kurtą interjerą prisimenate mieliausiai?
– Esu įrengęs būstą, kuris buvo laikomas pakilusiu aukščiausiai virš žemės. Bet toks buvo neilgai – netrukus Dubajuje būstas buvo įrengtas aukščiau.
Kai priešais Jungtinių Tautų būstinę Donaldas Trumpas pastatė gyvenamąjį namą, mano klientas 80-mečio proga įsigijo būstą 80-ame to namo aukšte. Įrengėme viską – nuo santechnikos iki užuolaidų. Užsakovas pageidavo į interjerą įkomponuoti savo draugo nuotraukų.
Pavyzdžiui, kūriau interjero detales kelioms garsios Settepani šeimos kepyklos kavinėms Niujorke, į atidarymą atvyko ir buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas su žmona Hillary Clinton.
Kita įdomi deimantais prekiaujančio kliento užduotis buvo suremontuoti jo biurą Niujorke ir iš karto jį pasendinti. Įrengėme ir auksinių, ir sidabrinių lubų, rankomis išpiešėme dekoratyvinius apvadus.
Jo dėka turėjau galimybę susitikti pokalbio su buvusiu prezidentu D.Trumpu.
Dirbau ir Holivude, bet ne kino pramonėje. Los Andžele įrenginėjau patalpas muzikantams. Mano giminaitis muzikantas Ričardas Velonskis-Rich Skilz paprašė įrengti jam garso įrašų studiją, o paskui jo draugai irgi panoro patalpų, kuriose gerai skambėtų ir kurios gražiai atrodytų.
Taip pat įrenginėjau patalpas neįprastose vietose.
– Įrengti patalpas neįprastoje vietoje – mada ar paveldo saugojimas?
– Kartą įrengiau valgomąjį lifto šachtoje. Grindys – metalinių sijų platforma – buvo pakabintos ant metalinių grandinių ir visą laiką siūbavo, nors ir nedaug. Tuo liftu būsto savininkai nesinaudojo ir abiejuose aukštuose įrengė po valgomąjį.
Taip pat įrengiau biblioteką ir vonią siloso bokštuose: siloso bokštai dažniausiai stovi labai gražiose vietose, prie upės. Bet abu kartus paaiškėjo, kad pigiau yra tą bokštą nugriauti ir pastatyti lygiai tokį patį, nei tiesti komunikacijas į jau esamą. To reikalavo ir seisminės zonos saugumo taisyklės.
– Ar bandėte Lietuvoje pasiūlyti idėjas įrengti gyvenamąsias patalpas kamine ar siloso bokšte?
– Žiūrėdamas į elektrinės kaminą Klaipėdos centre vis svarstau, ar būtinai reikia tą kaminą griauti. Juk tai įdomi galimybė. Turiu idėją ten įrengti meno erdvę, kur galėtų kurti menininkai.
Kol kas nežinau, kokios būklės yra kaminas. Bet tai gera galimybė projektuoti ir galbūt ką nors sukurti. Svarbiausia – kaminą paversti gražiu.
Vis žiūriu į atnaujinamą erdvę prie senosios Klaipėdos perkėlos ir labai norėčiau kokiu nors būdu prisidėti. Viskas jau išgriauta, bet iki pabaigos dar toloka.
Esu įsitikinęs, kad čia bus šiuolaikiškas, bet senovei pagarbus miestelis – restoranėliai, galerijos, pramogų kampeliai, gal vietelė paskraidyti malūnsparniais. Norėčiau, kad atsirastų keletas tiltų – pasikeistų visas miesto judėjimas. Pastačius per Danę bent du pėsčiųjų tiltus susijungtų abi upės pusės.
– Ar dažnai Lietuvoje pajuntate, kad tai – visai kita šalis, nei ją palikote 1989-aisiais?
– Esu pasaulio pilietis ir man viskas čia nuostabu. Į Lietuvą žiūriu kaip į atviruką, kurį matau atidaręs langą. Ir man viskas labai patinka!
Labiausiai mane nustebino patriotiškas jaunimas. Jie išvyksta dirbti į užsienį, bet sugrįžta atgal baigę mokslus ir įgiję naujos patirties.
Man patinka, kad menininkai Lietuvoje reiškiasi vis garsiau. Išvažiavau iš didelio kalėjimo su dviem televizijomis. Neturėjome galimybės pamatyti vakarietiško pasaulio. Mes važinėjome į Rusijos muziejus, ypač Ermitažą Sankt Peterburge, bet kiti varteliai buvo uždaryti.
– Kaip jums atrodo, kur šiuo metu lengviau menininkui gyventi: Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Lietuvoje?
– Sakyčiau, Lietuvoje. Čia didesnė paklausa. Lietuva turi daug menininkų, bet yra ir daugybė vietų, kur jie reikalingi. Menininkams organizuojamos išvykos į kitas šalis, remiamos parodos, todėl yra labai didelis pakilimas.
Amerikoje patekti į tam tikrą menininkų ratą ir gauti paramą nuomotis dirbtuvę labai sunku. Ten nėra dailininkų sąjungos. Yra statybininkų, elektrikų profsąjungos, bet menininkų profsąjungos nėra.
JAV menininkui kur kas sunkiau. Labai daug jų, ypač architektų. Suvažiuoja iš viso pasaulio, nori būti menininkai. Bet prasimuša gal tik vienas procentas...
– Ar jūs į tą vieną procentą patekote?
– Gal tik vienu metu, kai savo srityje buvau pasiekęs tam tikrą lygį.
Iš mano bendraamžių lietuvių pasisekė tik Ray Bartkui, Žilvinui Kempinui, amžinatilsį Aleksandrui Šepkui. Yra lietuvių architektų, kurie gerai įsitvirtinę ir sulaukė daug pagarbos, bet Lietuvoje jie beveik visai nežinomi.
Aš užėmiau labai specifinę nišą – restauravimas reikalauja žinių ir nuoseklumo. Turėjau daug darbuotojų profesionalų, galų gale tapome vieni iš nedaugelio, kurie galėjo atlikti išskirtinius darbus.
– Asbestą?
– Ne, asbesto jau niekas nenaudoja. Bet kai kurios cheminės medžiagos, reikalingos restauravimui, buvo uždraustos įvežti į Manhataną po rugsėjo 11-osios įvykių. Taip pat restauracijai naudodavau nykstančių ir į Raudonąją knygą įtrauktų gyvūnų šarvus.
– Nesibaiminate dabar apie tai pasakoti?
– Dabar man jokio skirtumo, o tuomet būtų buvę blogai.
– Ar įgijote patirties, kuri gali būti naudinga Lietuvoje?
– Man atrodo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose kitaip bendraujama su užsakovu. Vienas pagrindinių dalykų – aptariame būsimo remonto biudžetą ir ką klientas nori už tiek turėti. Amerikoje visi daro remontus iš savo pinigų. Jei paėmė kreditą – žino, kad reikės atiduoti. Lietuvoje yra visokiausių Europos Sąjungos programų, labai daug lengvatų.
– Nuo ko pradedate kurti projektą?
– Pirmiausia su nauju klientu pasikalbu per piešinį – stengiuosi nupiešti būsimą interjerą, pajusti, kaip žmogus ten gyvens. Paskui būna ilgas procesas – susipažįsti su žmogumi, praleidi su juo porą savaičių, mėnesį ar daugiau, sužinai apie savo klientą kuo daugiau ir tik tada kuri jam interjerą.
Lietuvoje viskas kažkaip greitai vyksta. Klientas ateina, bet architektas neturi laiko kada „žaisti“. Taip, Amerikoje kartais irgi interjeras kuriamas greitai, bet tai būna komercinės patalpos. Galbūt man pasisekė, kad mane samdė pasiturintys žmonės, kurie galėjo sau leisti neskubinti projektavimo proceso ir man buvo suteikta daug kūrybos laisvės.
