Vėliau per šimtas aplankytų butų, išskirtinių pastatų interjerų įamžintų daugiau nei tūkstantyje nuotraukų sugulė į trijų tomų knygą-albumą „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“, kuriame profesorius fotografo akimis pasakoja apie vilniečių gyvensenos kultūrą.
Pirmasis tomas skirtas istoriniam-kultūriniam (nekilnojamajam) paveldui, antrasis – išskirtinės paskirties objektams, o trečiasis – dabarties gyvenamųjų namų savininkų kūrybingumo raiškai – tokiai, kokia yra, o ne kokią kas nors įsivaizduoja.
– Prieš dešimt metų jūsų kūrybinio dueto išleistas albumas „Privatus Vilnius. Interjerai“ sulaukė didžiulio šio žanro leidinių mėgėjų įvertinimo, o jau netrukus bus išleistas papildytas jo leidimas „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ – tritomis lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis. Ar šio darbo ėmėtės, nes šiemet švenčiame Vilniaus 700 metų jubiliejų ?
– Ne visai taip. Labiausiai norėjosi, kad šį darbą, ne paradinę vilnietišką tapatybę galėtų vertinti ne tik lietuviškai skaitantieji. Būtent tai, kad pirmosios knygos tekstai buvo tik lietuvių kalba, laikau neapdairumu, gal net patirties stoka, todėl ėmiausi pildyti šią spragą. Juk tai bene pirmoji vilniečių gyvensenos kultūrai, jos kultūrinės-buitinės bei meninės raiškos segmentui skirta reprezentacinė dokumentinių fotografijų knyga-albumas.
– Knygoje-albume publikuojami ne iščiustinti, specialiai fotosesijoms surežisuoti interjerai, o tokie namai, kokius juos radote apsilankymo dieną. Kaip jums pavyko įkalbėti žmones įsileisti ir dar fotografuoti jų privačią erdvę? Pagal ką rinkotes, kuriuos butus aplankyti?
– Kažkokios specialios atrankos nebuvo, tie būstai ir objektai, į kuriuos mus su fotografu įsileido, tuos ir fotografavome. Kai kuriuos įdomesnius interjerus rekomendavo pažįstami restauratoriai prieš tai ten padirbėję.
Neslėpsiu, buvo ir labai džiugių, ir apmaudžių vizitų, nes mūsų norai ne visuomet sutapdavo su galimybėmis. Ne kartą girdėjome kategoriškus „ne“, „gal kitą kartą“ , „kodėl mūsų namai, juk juose nieko įdomaus nėra“, „kas čia per privačių namų fotografavimai?“. Kai kurių butų šeimininkai lyg ir teisinosi, jog jų namai nesutvarkyti, dulkės nenuvalytos, todėl tokių rodyti nenori. Beje, naujame leidinyje privatumo samprata yra išplėtota: albume – ne tik esami privatūs vilniečių namai, bet ir buvę, šiandien jau virtę kitų paskirčių objektais.
Dalį jų rinkausi vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, dažniausiai vakarais, stebėdamas pro neuždangstytus langus matomus vaizdus, taip pat naudojausi anksčiau išleistais, sostinei skirtais, istorinių-kultūrinių paminklų sąvadais, periodiniais leidiniais, šiai temai skirtomis monografijomis.
– Naujame leidinyje – tik nuotraukos, jokių komentarų ir tekstų, kodėl?
– Tai metraštinė dokumentika, kurios nematomi veikėjai – būstų savininkai, tad mano komentarai abumui suteiktų subjektyvumo. Tiesa, senųjų miesto rūmų bei išskirtinės paskirties rezidencijų, istorinės, paveldosauginės vertės gyvenamųjų namų interjerai aprašyti pirmajame tome. Būtent šie aprašymai, kad ir paviršutiniški, supažindina su gyvenamųjų namų puošybos istorija.
Pirmasis tomas skirtas istoriniam-kultūriniam (nekilnojamajam) paveldui, antrasis – išskirtinės paskirties objektams, o trečiasis – dabarties gyvenamųjų namų savininkų kūrybingumo raiškai – jų dvasinės, kultūrinės-meninės tapatybės daliai, tokiai, kokia yra, o ne kokią kas nors įsivaizduoja. Šiuose leidiniuose – anksčiau nepublikuotos, taip pat naujai aplankytų arba iš naujo fotografuotų objektų nuotraukos.
Šalia visų nuotraukų nurodomi fotografavimo metai. Nnemažai objektų fotografavome iš naujo, tačiau yra ir naujų, jų – virš dvidešimties. Beje, nemažai interjerų, kuriuos įamžinome prieš dešimt metų, jau nelikę – naujieji namų savininkai juos pakeitė pagal savo norus.
– Ruošdami naują leidinį aplankėte per dvidešimt būstų, kas labiausiai nustebino jų interjeruose?
Tai, kaip stipriai naikinami istorinę vertę turintys interjerai. Ne laikas, ne gaisrai ar karai juos žudo, o jų gyventojai, kuriems jie tiesiog atrodo negražūs.
Būtent todėl ir kilo mintis antrajai „Privatus Vilnius“ daliai suteikti naują kodą – „Interjerų gyvenimai“. Nes interjerai „gyvena“ daug trumpiau nei žmonės, o jeigu „išgyvena“, tai suluošinti ne tik laiko, negandų, bet ir neišsilavinusių, nejaučiančių pagarbos mūsų visų praeičiai žmonių.
Tačiau kai kurių butų šeimininkai, įsileidę tokius netikėtus svečius – mane ir fotografą, pasitikėjo mumis, negailėjo savo laiko ir labai maloniai bendravo. Žinoma, tai buvo Vilniaus istoriją vertinantys gyventojai.
– Greičiausiai tokių namų šeimininkai ne tik, kaip patebėjote, išsilavinę, bet ir turtingi žmonės? Juk restauratorių paslaugos šiandien išties yra brangios.
– Privačių istorinių interjerų atkūrimo įkainiai – nėra mano leidiniuose aptariama tema. Viena aišku, kad už kvalifikuotą, unikalios srties darbą turi būti ir atitinkamai sumokama. Bet tai jau užsakovų ir rangovų susitarimo reikalas.
Tiesa, teko girdėti, kad kai kurie namų savininkai nenori įsileisti restauratorių ne tik dėl neįsivaizduojamos būsimų darbų kainos ar laikinų gyvenimo nepatogumų kol būtų vykdomi darbai, jie tiesiog bijo prarasti namus, jeigu, tarkime, juose restauratoriai atrastų freskas. Galite patikėti, žmonės tiki, kad valstybė gali sumanyti atimti iš jų tuos namus, o juos iškeldinti?! Todėl peršasi išvada, kad daugelis visiškai nežino paveldosaugos įstatymų, todėl net nepasidomi savo būsto istorine verte – kam apsisunkinti sau gyvenimą.
– Labiausiai pribloškęs interjeras ir jo šeimininkai, yra toks?
– Labiausiai įsiminė vienas, kai gavome leidimą atvykti jo fotografuoti tuoj pat ir tik valandai. Užėjome, o ten, kambaryje už širmos, merdėjo žmogus. Jam jau buvo iškviesta greitoji pagalba. Švelniai tariant, pasijautėme nejaukiai, bet A. Narmontas fotoaparto objektyvą itin diskretiškai nukreipė tik į vaizduojamosios dailės kūriniais išpuoštą sieną.
Ilgai nesupratau, ,kas paskatino garbaus amžiaus mirštančiojo žmoną mus įsileisti mums fotograguoti ir tik vėliau sužinojau, kad tai kilmingųjų titulą turėjusios šeimos palikuonys. Čia ir atsakymas.
– Nemažai keliaujate, turite draugų skirtingose šalyse, dažnai juos lankote, kaip šiame bendrame kontekste atrodo mūsų, lietuvių namai?
– Esame europiečiai, tad ir gyvename kaip europiečiai. Turėtume pagaliau išdrįsti prisistatyti likusai Europos daliai be kompleksų, drąsiai demonstruodami neapsimestinę, ne kitiems sukurtą kultūrą, o tokią, kokia ji yra. Kaip atrodysime kitąmet Prancūzijoje Lietuvos dienų metu? Kodėl prancūzams neatvėrus mūsų (kol kas tik sostinės) privačių namų durų, tegul tik albume? Jie neretai manęs klausia, kokie mūsų namai, kuo domimės, ką kolekcionuojame? O juk patekti į privačius namus – išskirtinė privilegija.
– Trys tomai, trys kalbos – lietuvių, anglų ir lenkų, viso – pusantro tūkstančio puslapių, virš tūkstančio nuotraukų, kaip jums pavyko rasti rėmėjų šiam leidiniui? Ar jie suprato šio darbo išliekamąją vertę, ar jūsų asmeninis žavesys gelbėjo?
– Prisipažinsiu, rėmėjų tema man ypač skausminga. Kreipiausi dėl rėmimo į Vilniaus antikvariatų savininkus, dailės ir meno kūrinių salonus, galerijas, nekilnojamojo turto vertintojus, baldų ir namų įrangos salonų ir parduotuvių vadovus, žodžiu, į visus, vienaip ar kitaip susijusius su privačių namų įranga ir puošyba. Deja, iš beveik šimto tik keletas įvertino būsimo albumo reikšmę ir jiems noriu nuoširdžiai padėkoti.
Taip pat dėkoju ir leidėjams, patikėjusiems mano sumanymu ir rizikuojant pardavimų sėkme, investavusiems į leidybą man nesuvokiamas lėšas, ir fotografui, kuris neskaičiavo savo darbo laiko.
O tų, kurie žadėjo paremti „kitą kartą“, noriu paklausti, ar jie supranta, jog du kartus Vilnius 700-ųjų metų jubiliejaus nešvęs? Prisipažinsiu, kad už reklamos spausdinimą leidinyje buvo prašoma išties simbolinė suma, kurią net nesmagu įvardinti.
Tačiau ypač apmaudu, kad tarp rėmėjų logotipų nėra Lietuvos kultūros tarybos prie Lietuvos kultūros tarybos (LKT) logotipo, nes jokio palaikymo iš jos nesulaukiau. Tik po to, kai dėl tokios LKT pozicijos žiniasklaidoje buvo išplatintas mano atviras laiškas, po juo radau LKT atstovės Karolinos Bagdonės komentarą: „LKT džiaugiasi, kad trijų tomų Eugenijaus Skerstono veikalas „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ rengiamas spaudai“. Mane tai darsyk šokiravo: ką reiškia džiaugiasi?! Jei džiaugiasi, kodėl šį mano projektą ignoravo?
O dėl asmeninio žavesio – pralinksminote, ačiū. Tikriausiai neįtarėtia, kad aš „be trijų dienų“ pensininkas, todėl tikrai ne dėl mano žavesio miestiečiai pravėrė savo namų duris.
– Ar leidinyje yra ir jūsų namų nuotraukų?
– Yra, bet jums tektų atspėti kuriose nuotraukose, nes nei fotografuotų namų adresai, nei jų savininkų vardai neskelbiami. Nes visiškai nesvarbu, kokiai socialinei grupei ar profesinei veiklai priskirtume jų esamo laikmečio šeimininkus – visi jie tik Lietuvos sostinės gyventojai.
