Už kiekvienų durų – paslapčių kambarys
Man rodos, namai, kuriuose gyvena žmogus, jo kambarys yra tarsi išplėstinis jo kūnas. Visa mus supanti aplinka vienaip ar kitaip mus atspindi. Visi asmeniniai daiktai yra indai, pripildyti mūsų energijos.
Kaskart, duris pravėręs, patenki į kambarį, tarsi į mozaiką. Grindų, sienų faktūrose, balduose, daiktuose susipina skirtingi laikmečiai, kultūros ir žmonių dvasia. Visi elementai turi unikalias istorijas ir prasmes. Kambario gyventojas pripildo erdvę savęs – kiekviena atsinešta detale, taip pat susiliedamas su aplinkos ingredientais, kurie jau yra pritvinkę savų istorijų ir kurie, tikiu, visuomet apsupa žmones ne šiaip sau.
Fotokamera man leidžia būti itin pastabiai, ji atveria žmonių namų duris ir dovanoja galimybę jų kambario mozaikoje išryškinti pasakojančius saitus.
Nuo vaikystės iki dabar mane yra įsupusios pasakos. Toje pačioje istorijoje man patinka apsigyventi ilgam, kaskart improvizuojant, įsivaizduojant vis naujas detales. Viena mano mėgstamiausių – apie mergaitę ir lokių šeimos namą.
Mergaitė, pasiklydusi miško gūdumoje, apsidžiaugia radusi namelį. Beldžia, namuose nieko nėra, ir ji, ieškodama šilumos, jaukumo ir prieglobsčio, įsidrąsina praverti neužrakintas duris. Kambaryje daugybė pėdsakų, liudijančių ką tik ten buvusius gyventojus ir kasdienius jų ritualus.
Žvalgydama ir tyrinėdama aplinką, mergaitė pamažu sužino, jog namų gyventojai – lokių šeima, nes kiekvienas kambario elementas pasakoja šeimininkų istorijas.
Galiausiai mergaitė užsnūsta mažiausio meškučio lovoje, o kaip ten toliau pasakiški reikalai klostėsi, jau nežinau, nes kaskart šioje istorijoje pradingstu laiko atkarpoje nuo akimirkos, kai prasiveria durys iki mergaitei užsnūstant. Kiekvieną kartą mano vaizduotė pasiūlo šimtus naujų versijų, kaip surastuose namuose galėtų skleistis gyventojų dvasia.
Kartu su duris pravėrusia mergaite uodžiu kvapus, liečiu dar neatvėsusius patalus – čia kažkas ką tik miegojo, smalsauju, kas palikta ant valgomojo stalo, ranka nubraukiu trupinius, o kartais (suprantu, jog įžūlu) šmirinėju po spinteles, net šaldytuvo lentynas.
Vaizduotėje palydžiu mergaitę prie ant sienų kabančių fotografijų, taip pažindama visus namelio šeimos narius ir jų nuotykius, mudvi įsižiūrime į paveikslus, mėgaujamės jų spalvomis ir visomis spalvomis, kurios sienų tapetuose, kilimuose, vazose pamerktose gėlėse.
Stebime, kaip pro langus, pro užuolaidų nėrinius prasiskverbiančios šviesos žaidžia, šokdamos nuo vieno baldo ant kito. Atradusios ant kėdės krašto permestus naktinius, ant grindų nuslydusias pėdkelnes šypsomės, įsivaizduodamos, kam drabužiai priklauso, kaip jie rengėsi, – matyt, paskubomis.
Nors persiplėšk – taip įdomu apžiūrėti ir prie veidrodžio paliktą pusiau pravirą papuošalų dėžutę, ir darbo stalą, nukrautą užrašais, sąsiuviniais, konspektais. Knygų ir fotoalbumų lentynos, pripildytos nuo grindų iki lubų, – didžiausios rizikos zona. Čia dingsta laikas ir pasaka gali likti be jokios pabaigos.
Gal ir gerai, kad pasakose atsiranda ir tie kambariai, į kuriuos šiukštu nevalia užeiti. Uždraustieji, su sunkiomis apdulkėjusiomis spynomis, kurių saugomos paslaptys neturi būti atskleistos. Kažin ar mokėčiau iš tokių sugrįžti.
Pasakodama apie žmones fotografijomis, visada viliuosi būti pakviesta į jų namus. Ypač džiaugiuosi, kai kambarių gyventojai nesistengia visko suslėpti už spintelių durų glotniais paviršiais, kai neatsiriboja švariomis baltomis visas šviesas atspindinčiomis sienomis. Pasakojantys kambariai gali prilygti kelionei į tolimus egzotiškus kraštus ir dažnai, fotografuodama žmones jų namuose, nepastebiu, kaip dingsta ilgos valandos, visa diena.
Man rodos, mūsų namų bibliotekoje, darbo kambaryje, įkurtame erdvioje palėpėje, man neprailgtų ir visas gyvenimas. Esu jį taip užgyvenusi ir savimi, ir savo artimiausiais, ir keliomis kartomis giminės, ir visais sutiktais, paliudytais fotokamera, ir kelionių relikvijomis, ir tūkstančiais užrašų, knygų… jog mano kambarys tapo beribis. O sykiu aš niekada jame neapkiaustu – akys neapsipranta, pojūčiai neužsnūsta. Kaskart atėjusi į savo erdvę, vėl iš naujo grožiuosi, stebiuosi, smalsauju.
Viskas atrodo įelektrinta, gyva, kaskart norisi sušnabždėti padėką už tą harmonizuojantį lauką, maloniai užsupantį kambario glėbį. Vieną palėpės sieną nuo krašto iki krašto yra užpildęs sodrus ornamentas – dramblių karavanas, nešinas šilkais ir žiedais.
Atsikartojantis ritmas primena mandalą, ir net toje vienoje sienoje norisi ilgam pasiklysti. Kai mūsų sūnus išvyko mokytis toli nuo namų, su savimi pasiėmė gabalėlį dramblių sienos tapeto. Jį prisisegė prie savo studentiško kambario sienos – sakė, taip jaučia namus.
Mano fotografuojami žmonės dažnai nustemba, pamatę save ir savo namus fotografijose. Tik tuomet įsižiūri. Pasirodo, kasdien nuskuba, o gal koks kasdienybės rūkas prislopina supančios aplinkos detales. Fotografija, galinti akimirkos laiką išplėsti iki begalinio, išryškina elementus ir jų saitus dar nematytais rakursais.
Ne kartą man teko susidurti ir su tuo, jog žmonės patys nė nežino, kokie ypatingi jų kambariai. Man sako – nieko pas mus įdomaus ar gražaus, reiktų remonto… Negana to, prieš man juos aplankant su kamera, ima vėdinti, valyti visą gyvenimą iš savo namų, slėpti į spintas ar stalčius. Stebiuosi – nejau nesupranta, kad varvančios, eilėmis ant džiovyklos susvertos kojinės, kad neišvalgytas puodas sriubos ar šūsnys ant darbo stalo išsibarsčiusių užrašų ir yra jų namų grožis.
Atsimenu, fotografuodama vienos šeimos kasdienybes, užeinu į jų sūnaus paauglio kambarį. Tvarka kaip muziejuje, net spengia. Šnekučiuojamės, vaikinukas pasakoja, kad šiuo metu ruošiasi Pirmosios Komunijos sakramentui.
Nutaręs man parodyti savo knygas, greitu mostu trukteli stalčių savo darbo stale. Akimirksniu kambarys prisipildo gyvenimo. Matyt, tėvų palieptas susitvarkyti, berniukas tiesiog sušlavė viską, ką turi, ir sukimšo į stalčius.
Dabar, vienu mostelėjimu, visos gėrybės išgriuvo per stalo kraštus, pertvaros subyrėjo. Grindis nukloję „kasdienių maldų“ sąsiuviniai išsižiojusiais lapais pasakojo daug vaizdingiau, nei pats vaikinukas kalbėjo.
Aš augau savo kambario neturėdama. Nedidukas mūsų šeimos butas buvo išmylėtas, jaukus, bet man teko konkuruoti su tėčiu dėl darbo stalo ir miegoti ant sofos svetainėje. Kur tik aš nebandžiau įsikurti sau kambario! Labai jau reikėjo man asmeninio lizdelio… Paklodėmis apsijuosdavau angą po darbo stalu, bandžiau lįsti į spintas, atsitverti balkoną. Iš medžio šakų sukau lizdą po kiemo egle, kai nupjaudavo žolę – kambarį kūriausi šieno kupste.
Pradėjusi lankyti bėgimo treniruotes, miške rasdavau gerų slaptų vietų „namams“ – daubose, giliai tarp medžių, o patį geriausią kambarį buvau įkūrusi landoje po tiltu. Kambarius puoselėjau, užgyvendavau, leisdavau savo vaizduotei juos paverst stebuklingais.
Vaizduotės pasaulis, kurstytas „kambarėlyje“ po stalu su sienomis iš paklodžių, dabar, patekus į puikius žmonių kambarius, kunkuliuoja ir plečiasi. Intymiausia namų vieta – miegamieji. Čia daugiausia paslapčių ir ramybės, prislopintos šviesos ir šešėlių. Miegamojo kambario erdvė prisotinta sapnų ir fantazijų. Fotografuodama dažniausiai stebiu savo žmones kambarių apsupty, bet kartą turėjau ypatingą patyrimą, kaip stipriai ir ištuštėjusiuose kambariuose gali jausti ten ką tik buvusius žmones.
Sename dvare vyko vestuvės, aš kūriau fotoistoriją. Prisišokę svečiai sumigo kambariuose po vieną, po du, po kelis. Jų rytas buvo vėlyvas, visi pabiro neskubiai pusryčiauti dvaro kieme. Aš likau viduje ir nuščiuvusi vaikščiojau. Visų kambarių durys praviros, pro langus spraudėsi rytinė saulės šviesa, o patalai visose lovose rangėsi kaip gyvi.
Vieni beveik nesumiegoti, kiti – kaip po siautulio, vienos pagalvės nuspirtos į šonus, kitos buvo jaukiai sugludusios. Išmiegotos, nepaklotos lovos atrodė kaip išrašyti raštai, pasakojantys apie praėjusios nakties gyventojus. Pagauta įkvėpimo fotografavau, o vėliau „ryto raukšlių“ paveikslus klijavau į vestuvinį jaunųjų albumą. Sakiau – štai jūsų svečių geriausi portretai.
Mane supantys žmonės jau žino – terminai „fotosesijos“ ir „daryti“ man labai nemieli. Noriu, kad mane kviestų drauge „pagyventi“. Tik taip pavyksta užčiuopti ypatingas akimirkas. Reikia laiko, kad namai atsivertų ir svečią priimtų. Reikia prisijaukinti ir šviesą, įeinančią į kambarius pro duris, langus ar stoglangius.
Šviesa, vis kitokia, besikeičiant sezonams ir paros metui, kambarį paverčia gyvu, nuolat kintančiu paveikslu. Gerai pažindamas savo kambarį, gali nuspėti, kada ant sienų šoks saulės zuikučiai, pro kurį langą ir kada pliūptels šuoras įžūlios saulės šviesos, kuriame taip patinka rąžytis namuose karaliaujančiai katei, kada kambary nuguls jaukios prietemos, kaip atmosfera keisis, lietui barbenant į langus.
Kambario šviesos piešia ir jo gyventojų paveikslus. Vienas vienintelis langas – tai dešimtys skirtingų šviesos piešinių.
Intymų ir paslaptingą kambario gyvenimą kuria žmonių kasdieniai ritualai. Kaip atsispirti vėlyvais vakarais šviečiantiems namų langams, jei jų neslepia užuolaidų uždangos? Juose matyti jaukiai mirgantys TV ekranai ir priešais, ant sofutės, susiglaudę katinai ir žmonės, o gal sūnus ir tėtis, palinkę prie matematikos namų darbų, arba greitu žingsniu po virtuvę besisukanti moteris, o gal klijuojanti ant lango karpytas artėjančių Kalėdų žvaigždeles, o gal ant kilimo, kambario centre, daranti 5 Tibeto pratimus… Tikiuosi, jie visi supranta, kokia palaima yra šių kambarinių ritualų. Man norisi išbūti, išlaukti, išsaugoti tuos ypatingus momentus, įsupti į šviesos šešėlius.
Į savo namų biblioteką parsinešu gausius archyvus. Juose – Kasdienybės Paveikslai iš žmonių namų, jų kambarių. Žinau, kad akimirkos, virtusios fotopaveikslais, leis ir mano žmonėms įžiūrėti jų grožį, stebuklą.
„Matyt, fotografuoti šiandien nepavyks“, – kiek nusiminusi man sako jauna mama, kurios vaikeliai suslogavo, ėmė kosėt. Pažvelgiu pro durų tarpą – dubuo su druska ir karštu vandeniu teliūškuoja kambario viduryje. Pėdų mirkymo ritualas, kad vaikeliai greičiau pasveiktų ir atgautų jėgas. O tai juk yra nuostabi fotografija, savyje talpinanti ir mamos rūpestingą meilę, ir iš kartos į kartą perduodamus ritualus, ir neprilygstamą namų jaukumą.
Savo archyvuose stebiu, jog manieji kambarių gyventojai fotografuojami neretai ir užmiega. Gal sodrios, ilgos kambarių dienos išvargina, o gal tėra plonutė riba tarp aplinkos sužadintų vaizdinių, fantazijų ir sapnų.
