Tačiau Mykolas buvo kantrus – atlaikė visas draugės audras, nes nė už ką nenorėjo atsisakyti minties įsikurti vos 50 kv. metrų ploto, tačiau beveik 4 metrų aukščio būste XIX a. pastate, kuriame kadaise veikė didžiausias pasaulyje dalgių fabrikas.
„Naujoji Vilnia į mano akiratį pateko labai seniai, – apie naujų namų vietą pasakojo Kaune dirbęs ir gyvenęs kūrėjas. – Kai atvykęs į Vilnių turėdavau laisvą pusdienį, visuomet sukdavau pasižvalgyti į šią rytinę miesto dalį.
Rajono reljefas, aiškūs jo perkritimai, Vilnios kilpa, o ypač buvusio fabriko teritorija – nesaugomas paveldas, netradicinės erdvės, pramoninio senamiesčio atmosfera su išlikusiais bėgiais – ši tuomet apleista vieta atrodė ypač patraukliai, čia mačiau daug galimybių ir stebėjausi, kodėl kiti to nemato.“
5-7 metus Mykolas sekė ir Naujojoje Vilnioje parduodamo nekilnojamojo turto kainas, jos augo, tačiau vis vien bendrame Vilniaus kontekste atrodė juokingai mažos.
Todėl mintį įsigyti ten nekilnojamąjį turtą jis brandino ramiai. Iki tol, kol perskaitė žinutę, kad fabriko teritorijoje patalpas savo veiklai ketina įsigyti geidžiamiausių alternatyvių vakarėlių organizatorius Matas Aerobica.
„Tada supratau, kad jei ne dabar, vadinasi, niekada. Neabejojau, kad jei čia su savo užmojais ir idėjomis kursis Matas, į kurio renginius atvyksta įdomiausi žmonės iš viso pasaulio, Naujojoje Vilnioje įvyks perversmas.
Tai buvo paskutinis šansas turėti namus unikalioje vietoje už protingą kainą. Kažkaip sugebėjau įtikinti Ievą, kad verta, ir mes dar spėjome įšokti į traukinį – neparduotų lofto tipo butų buvo likę vos keli“, – prisiminė Mykolas.
Nors ir nelabai sužavėta tos minties, odontologė Ieva patikėjo mylimuoju, kad viskas čia bus labai gerai ir jie įkurtuves, kaip žadėjo Mykolas, švęs po trijų mėnesių.
Deja, prireikė trejų metų. Nenuostabu, nes įsigytuose penkiasdešimtyje kvadratinių metrų nebuvo nė vieno lengvo sprendimo, o beveik visi čia apsilankę meistrai, išgirdę architekto sumanymus, it susitarę kraipė galvą: „Niekas taip nedaro“, „neapsimoka“, „turime darbų pusmečiui į priekį, laukite, tada žiūrėsime“ – tokius nemokšų pasiteisinimus jie perprato ne iš karto, tik po metų, ir tada daugybės darbų ėmėsi patys.
Nutarusi įsirengti antresolę, kad joje būtų daugiau erdvės, pora nutarė pagilinti pirmame aukšte esančio buto grindis. Iš pradžių pasisamdė tam darbui kelis vyrus, sumokėjo krūvą pinigų, bet darbai ėjosi labai lėtai.
Tada atėjo pandemija, ir Ieva su Mykolu nusprendė pataupyti bei pasinaudoti atsiradusiu laisvu laiku. Išdaužę betoną po juo aptiko akmenis, po jais – dar vieną betono sluoksnį, tada – vėl akmenis. Kol pasiekė žemę, teko kasti beveik 1,5 metro.
Iš nedidelio buto buvo išvežta net 30 konteinerių statybinio šlamšto. Tačiau įgilintas butas užaugino erdvę iki penkių metrų, o įrengta antresolė plotą – iki 76 kv. metrų.
Kai pagaliau pasiekė žemę ir jau patikėjo, kad tuoj tuoj galės išlieti grindis, Mykolas kieme atsitiktinai pamatė niekam nereikalingą polistireninio putplasčio gabalą. Juk iš jo galima namuose pasidaryti baseiną – šovė jam mintis.
„Tau tikrai viskas gerai su galva?“ – Ievai toks sumanymas neatrodė žavus. Jau ir taip jam buvo daug nusileidusi. Iš pradžių maniusi, kad namus papuoš tik nedidelis senojo pastato sienos fragmentas, – taip juk daro daugelis įsikūrusiųjų šimtamečiuose namuose, – vėliau sutiko, kad kone pusė buto sienų liktų netinkuotos, senų aptrupėjusių skirtingų spalvų plytų, kelių sluoksnių apsilaupiusių dažų. Nes vos Mykolas jas palupdavo, tuoj aikčiodavo, kaip jam viskas gražu. O Ievą kankino abejonės, ji neįsivaizdavo, kad murzinos sienos gali virsti jaukiais namais.
Bet architektas viską matė kitaip: glaistas tik palaidotų vertę, ištrintų istoriją ir sujauktų namų charakterį, todėl pasiūlė kompromisą – pagyventi taip, jei netiks, viską slėpti.
„Užaugau šeimoje, kurioje nei architektūrai, nei apskritai menui nebuvo skiriama dėmesio, todėl kai susipažinau su Mykolu ir jis rodydavo jam patinkančius namus ir gatvėse, ir kompiuterio ekrane, nesuprasdavau, kas juose jį žavi, – šypsojosi Ieva. – Bet man labai patiko Mykolas, todėl pritardavau: aha, įdomūs namai.“
Tad kada vis dėlto įvyko persilaužimas ir ji bendrų namų scenarijų perleido į Mykolo rankas?
„Kai pamačiau, koks pavargęs ir išsunktas jis grįžta po pokalbių su užsakovais.
Tada nutariau, kad būsiu ta užsakovė, kuri leis jam daryti visas tas nesąmones, ir pati kažkaip išsilaisvinau iš savo turėtų stereotipinių grožio gniaužtų, o tada – pasileidau – ir kuo toliau, tuo labiau man patiko mūsų neeiliniais virstantys namai, – kvatojo Ieva. – Jei baseinas – tai tik su burbuliukais! Pati pasiūliau sūkurinės vonios idėją ir ėmiau ieškoti, kas galėtų perpjauto kamuolio formos, dviejų metrų skersmens putplastį paversti svajonių vonia.“
Iš pradžių patarimų, kaip tai padaryti, ji ieškojo telefonu, tačiau tai užėmė daug laiko – paskambinti ir išaiškinti savo lūkesčius buvo misija neįmanoma.
„Atvežkite vonią ir mes sudėliosime visus reikiamus vamzdelius. Ką?! Tai ne vonia? Putplastis? Putplasčio gabalas? Viso gero“, – dažniausiai tai išgirsdavo telefonu. Tada moteris nutarė bendrauti laiškais ir jai pavyko rasti žmogų, kuriam poros eksperimentas pasirodė įdomus, todėl sutiko konsultuoti.
Šiandien sūkurinė pramoga veikia kuo puikiausiai. Kai ji nenaudojama, virsta įgilintu minkštasuoliu.
„Jūs bepročiai! Sofa duobėje?“ – tokios baldininkų replikos nenužudė užsispyrusių naujakurių, priešingai – įkvėpė. Kai vieni jų apskaičiavo, jog toks gaminys gali kainuoti 10 tūkst. eurų, pora baldą sukūrė ir pasigamino patys. Mykolas padarė brėžinį, Ieva rado audinį, poroloną, žmones, kurie jį tinkamai išpjaustė, ir siuvėją, kuri pasiuvo užvalkalus. Visa tai kainavo porą tūkstančių eurų.
Antro aukšto platformo perdanga galėjo būti pagaminta tiesiog iš medžio ar išlieta iš betono ir taip būsto erdvę būtų praplėtųsi mažiausiai iki 100 kv. metrų, tačiau kuriant šį loftą beveik visi sprendimai buvo priimami siekiant ne praktiškumo, o išsaugoti unikalią jo erdvę.
Todėl Mykolas nusprendė antrą aukštą daryti tarsi balkoną iš kurio atsivertų būsto vaizdas visu perimetru. Kartu su konstruktoriumi Evaldu Šemeta suprojektavo specialius žiedus, kad visą antrą aukštą būtų galima pakabinti ant šimtamečių kolonų ir antrasolės metalo struktūra jų neužgožė, nes buvo šiek tiek atitraukta nuo kolonų.
Konsolinius laiptus į antresolę, kurie tarsi išnyksta erdvėje, taip pat pasigamino patys, patys susidėjo ir grindis joje.
Buvo pušį namuose pasodinę, bet spygliuočiui netiko klimatas, todėl dabar jo vietoje žaliuoja kambarinis augalas.
„Čia pas jus kaip muziejus, labai gražu, bet gyventi negalėtume“, – taip naujus poros namus įvertino Ievos draugės, kai pirmą kartą čia atvyko. Ir Ievai tai priminė senąją ją.
Šiandien vartydama interjerų katalogus moteris jau visai kitaip vertina jų turinį, mato daug vienodų ir todėl nuobodžių namų – penkeri metai kartu su talentingu architektu užaugino odontologę.
