Istorija kaip ir daugelio kitų
Butas, kuriame gyveno Eglės močiutė, o dabar pati Eglė – Kaune. Namas – 1959-ųjų metų statybos, blokinis, beveik 60 kv. m ploto. Pasidomėjusi namo istorija, Eglė išsiaiškino, jog Projektavimo institutas rangos būdu statė būstus savo darbuotojams, todėl projektavimo darbai ir statybų priežiūra buvo patikėta būtent jiems.
Tuo metu požiūris į buto suplanavimą gerokai skyrėsi: pagrindinė erdvė buvo atgręžta į judrią K. Baršausko (tuo metu Tunelio) gatvę. Virtuvė orientuota į nevaizdingą pusę – kiemą su garažais.
Dauguma butų – trijų kambarių, ir buvo skirti dviem šeimoms. Kambarys, kuriame dabar įrengtas miegamasis, priklausė viengungiui. Kaip pasakojo architektė, seneliai tame pačiame name nupirko jam vieno kambario butą ir tokiu būdu tapo viso buto šeimininkais.
Saugojo, kas buvo svarbu močiutei
Eglės žodžiais, jai, tvarkant močiutės butą, buvo svarbu išlaikyti tai, kas vertinga, sykiu norėjosi, kad būtų praktiška, kad būsimieji namai taptų patogūs.
„Žinojau, kad tikrai stengsiuosi išsaugoti medines grindis. Visada norėjau natūralaus medžio savo namuose. Močiutė labai prižiūrėjo parketą, šveisdavo stiklo šuke, vaškuodavo. Bet metai darė savo: parketas patamsėjo, atsirado tarpų tarp lentelių, reikėjo kapitalinio remonto.
Kvietėme kelis meistrus, bet visi atsisakydavo motyvuodami, kad lentelės judančios, gali „iššokinėti“ ir sugadinti mašiną. Pradėjusi bute remontą, socialiniuose tinkluose pasiteiravau kolegių, ar neturi meistrų kontaktų, ir man pasisekė. Nežinau, ar metams bėgant atsirado tobulesnių priemonių, mašinų, ar pasitaikė nagingi ir kruopštūs meistrai“, – kalbėjo architektė.
Ilgai svarsčiusi didinti ar ne vonią, galiausiai nusprendė buto suplanavimo nekeisti, nors meistrai ir rekomendavo viską griauti ir įrengti gipso kartono pertvaras. „Konsultavausi su konstruktoriumi ir priėmėme sprendimą palikti originalias sienų vietas, tik šiek tiek sutvirtinti.
Tuomečiuose butuose vandeniui šildyti voniose stovėdavo dujinės kolonėlės, taigi, dėl saugumo ir šviesos, turėjo būti langas. Įvedus karštą vandenį, langas tapo lyg ir nereikalingas. Šveičiant sienas ir jas iš naujo tinkuojant, keitėsi ir jų storis. Tada ir kilo mintis – jei jau reikia angą užmūryti, kodėl gi nepanaudojus tam stiklo blokelių. Taip pavyko išlaikyti stilių ir šviesą“, – prisiminė pašnekovė.
Kone radikaliausių pokyčių sulaukė virtuvė. Medines, linoleumu uždengtas, grindis pakeitė betono grindys, paklotos plytelės. Radiatorius, buvęs prie sienos, perkeltas prie lango, o vietoje, nišoje, suslėpti visi vamzdžiai ir įrengta vieta skalbimo mašinai. Iš L formos su kampais virtuvė tapo galerinio tipo. Ilgiausiai užtruko išsirinkti stalą virtuvėje. Idėją padiktavo internete pamatyti lietuvių gamintojų maži staliukai su natūraliu akmeniu, primenantys meno kūrinį.
Ilgai stovėjo tuščias
„Butas kurį laiką buvo negyvenamas, jame nieko nekeitėme. Atrodė, jei pajudinsi nors kokį daiktą, teks pripažinti netektį, su kuria buvo labai sunku susitaikyti. Praėjus kažkuriam laikui atėjo suvokimas, kad tik sutvarkius butą, gyvenant jame, bus išlaikytos ir tęsiamos tradicijos – susirenkama didžiosioms šventėms. Tai padeda atgaivinti prisiminimus apie šiuose namuose gyvenusius žmones, jų šilumą, tuos nuotykius su seneliais, bei kartu kurti naujas tradicijas“, – jautriai kalbėjo architektė.
Pirmieji jos pačios gyvenimo metai prabėgo šitame bute. Eglė netoliese lankė vaikų darželį, pro virtuvės langą buvo matyti ir kiemas, kur leido laiką su kaimynų vaikais. Eglės šeima šiame bute gyveno iki jai pradedant lankyti mokyklą. Vėliau, su tėvais apsigyvenus netoliese, išliko graži tradicija: senelių bute kiekvieną sekmadienį rinktis pietų.
Bute iki pat šios dienos išliko čekoslovakiškų baldų komplektas, kurį seneliai įsigijo grįžę iš Kubos. Senelis dirbo vandens ūkio projektavimo institute, projektavo drėkinimo sistemas. 1967 m. buvo komandiruotas į Kubą ir su šeima ten gyveno pusantrų metų.
Grįžę gavo talonus, už kuriuos galėjo įsigyti prabangesnių baldų. Išsitiesianti sofa, kavos staliukas, du foteliai, komoda patalynei, rūbų spinta, valgomojo stalo komplektas su kėdėmis ir trys komodos su lentynomis, vienoje iš jų- baras, kita skirta knygoms, o trečiai lentynas gamino pats senelis – matosi medžio skirtumai. Baldai buvo prižiūrimi, saugomi, todėl išliko.
Visi gobelenai buvo atnaujinti pagal močiutės pageidavimus, pasirenkant įvaizdį artimiausią buvusiam. Supamasis krėslas atkeliavo iš kitų senelių. Bet, architektės žodžiais, itin tiko į komplektą, nes gamintas buvo to paties laikotarpio. Toks ir visas interjeras – kas išliko – pabrėžiama, o kas nauja labai švelnu, jautru, balta.
Sprendimai paprasti, bet originalūs
Nušveitus senus dažus buvo priimtas sprendimas netiesinti visų sienų, bet palikti lubų užapvalinimus ir naudoti natūralų molio tinką, kuris šešėliuoja ir suteikia sienoms minkštumo. Visos lubos ir sienos dengtos molio tinku, išskyrus vonios ir virtuvės lubas.
Originalių durų nepavyko išsaugoti, o svetainėje, išardžius suveriamą pertvarą, tiesiog palikta atvira erdvė iš dviejų kambarių. Iš 5 durų ir pertvaros tarp valgomojo ir svetainės liko tik dvejos durys visame bute. Ilgiausiai užtruko sugalvoti, kokios durys tiktų miegamojo kambariui. Aklinų, į kurias įėjus į butą atsimuši tarsi sieną, nesinorėjo.
Senosios buvo su stiklu, bet tokių nesinorėjo. Eglė rado kompromisą – įfrezuotas veidrodis duryse, kuris padidina erdvę ir įleidžia šviesos į tambūrą. Duris atidarius – veidrodis praverčia ir rengiantis. Miegamajame spinta „apkabina“ kaminą, kuris jau neatlieka jokios funkcijos, bet jo išardyti Eglė nesiryžo.
Pašnekovė pripažįsta: ji – minimalistinio stiliaus šalininkė. „Niekada nemaniau, kad gyvensiu namuose, kurie turės tokias margas grindis ir išraiškingus baldus. Man labiau prie širdies buvo betonas, galerijos švaros interjeras, kurį pamėgau gyvendama ir dirbdama architekto biure Niujorke.
Tačiau paveldėtas butas tarsi įpareigojo kiek įmanoma išsaugoti paliktas vertybes. Mano senelis iškeliavo labai anksti, man buvo vos 15. Buvome geri draugai. Manau, tai, kad jis buvo projektuotojas ir įkvėpė mane pasirinkti šią profesiją. Prisimenu, kaip būdama visai dar mažytė, kartu su seneliu suprojektavome mūsų šuniukui būdą sode, o paskui drauge ją statėme. Su močiute taip pat buvau labai artima, jai skambindavau kasdien net gyvendama Amerikoje ir Olandijoje.
Artimas ryšys išliko iki paskutinių jos dienų, todėl norėjosi kuo ilgiau išlaikyti jos dvasią, šilumą ir gerą nuotaiką namuose. Manau interjeras toks ir yra: ką pavyko išsaugoti yra išraiškinga, o visa kita minimalu, balta. Kaip fonas istorijai“, – pasakojo architektė.
