Bendrovei „Lonas“ vadovaujančiam D.Jakučiui namo architektas Jokūbas Jurgelis pasiūlė naują feisbuko grupės pavadinimą – „Geriausias namas Lietuvoje“.
Mat ši 250 kvadratinių metrų šeimos buveinė konkurse „Mano erdvė 2021“ buvo paskelbta nugalėtoja geriausio namo interjero kategorijoje.
Tik šeimininkai to pernelyg nesureikšmina. „Visi konkursai baigiasi, prožektoriai išjungiami, o mes liekame čia gyventi“, – pravėręs vienaaukščio namo duris šypsojosi D.Jakutis.
Bendradarbiauja jau seniai
Jis sutiko pasidalyti savo tikrai neprisvilusio blyno receptu, kurio svarbiausia sudėtinė dalis buvo jo paties, žmonos Vaidos, taip pat architektų komandos „2XJ Architects“ susikalbėjimas.
„Tuos pusantrų metų, kol vyko statybos, mes jutome ne stresą, o kūrybos malonumą, – sakė Domas. – Ir todėl jaučiamės daug prisidėję prie to, ką šiandien turime.
Be mūsų pastangų vaizdas čia būtų kitoks. Nesakau, kad blogesnis, bet kitoks.“
Su Jokūbu jie bendradarbiauja jau ne pirmą kartą, nes bendrovė „2XJ Architects“ ne vienus metus kuria „Lonui“, o naujausias jų darbas – 15 tūkst. kvadratinių metrų pastatas, kuriame įsikurs įmonės centrinė būstinė su biurais, gamybos ir logistikos centru.
Tokia patirtis gerokai palengino architektams darbą – nebereikėjo ilgų įžangų ir įžvalgų. Bet nebuvo ir taip, kad Jakučiai sudiktavo: trys miegamieji, erdvi svetainė ir – „Jokūbai, nustebink mus“.
Ambicijos irgi pavojingos
Statybas D.Jakutis vadina namo kelione, o joje, anot šeimininko, jeigu nori gero rezultato, turi dirbti kone lygiai su architektu.
Privalai atlikti ne vieną namų darbą – juk gerokai užtrunka netgi siekis išsiaiškinti, ko pats nori.
Prieš imdamiesi namo statybų žmonės dažnai net patys nenutuokia, apie ką slapčia svajoja, o architektai kažkokiais būdais sugeba tai išvilkti į dienos šviesą, todėl bendradarbystė – vienas svarbiausių dalykų, lemiančių gerą baigtį.
„Dar ir šiandien architekto profesija daugeliui atrodo mistiška – žmonės mano, kad jis atsikelia naktį pagavęs viziją, mūzą arba vaizdinį ir tiktai tuomet griebiasi brėžinio.
Neva ateini pas klientą, ištrauki zuikį iš kepurės – va, jums namas.
Iš tikrųjų viskas vyksta proziškiau, narpliojami normalūs klausimai, kurie aiškiai ir suprantamai pateikiami užsakovui“, – pasakojo J.Jurgelis.
„Imk ir daryk, štai tau maišas pinigų“ – toks santykis Jokūbo netenkintų. Kaip ir tas, kai klientas su pinigų maišu mano žinąs, „kaip geriau“.
Tačiau projektuoti nedalyvaujant užsakovui – milžiniška atsakomybė. „Tada reikėtų pasiruošti labai skrupulingai sudaigstytą darbo sutartį, kad atiduodant namą nekiltų problemų.
Mes ne aiškiaregiai. O ir architekto ambicijos – pavojingas dalykas, nežinai, kur jos gali nunešti“, – šypsosi J.Jurgelis.
Prabangos net nesivaikė
Jonaviškiai turi pavyzdžių, kai šeimos, pasisamdžiusios garsius architektus, atsitraukia nuo proceso ne todėl, kad neturi laiko ar noro, ne todėl „kad jei moki architektui, tegul jis ir dirba“, o todėl, kad tiesiog bijo išsakyti savo nuomonę autoritetams, jiems atrodo saugiau priimti visus jo pasiūlymus be svarstymų, nei pasirodyti kvailiems su pageidavimais. Tačiau kai statybos pasiekia finišo tiesiąją, graužia nagus – ne taip įsivaizdavo, kitko tikėjosi.
Dirbant su architektu, pasak Domo, labai svarbu išlikti savimi. Neleisti sulaužyti sau stuburo.
„Būna, jautiesi įkalbėtas, o kai vėliau prasisklaido dūmai, galvoji, kokią čia nesąmonę ką tik pasirašiau“, – vyras prisiminė, kaip kraštovaizdžio specialistai vos neįsiūlė jų sklype įveisti trijų lygių sodą.
Geriausias jų patarimas buvo neskubėti. Turi pagyventi bent metus, kad pajustum, ko kieme nori. Stebėti gamtos laikus, kur žemė yra labai šlapia, kur norisi pavėsio, nes vos atšventęs įkurtuves to negali žinoti.
„Nepersistengti galvojant, kaip atrodys namai, o visą dėmesį nukreipti mąstant, ką veiksite tuose namuose“, – tai svarbiausias Jokūbo patarimas būsimiems naujakuriams.
Jakučiams už šias pamokas jis parašytų dešimtuką. Mat mėgstanti namuose leisti laiką šeima žinojo, kad namas bus vienaaukštis, nes taip Vaidai lengviau prižiūrėti dukras – šešiametę Izabelę ir trimetę Adelę.
Bendroji namo erdvė – svetainė su virtuve – turėjo tapti svarbiausia namų ašimi, todėl šios zonos aukštis išaugo iki penkių metrų.
Taip pat tėvai norėjo, kad mergaitės augtų ne pasislėpusios savo kambariuose, o turėtų žaidimų platformą bendroje erdvėje.
Jakučiai nemėgsta blizgučių, detalių, daug spalvų. Abu savo skonį perprato dar draugaudami, kai kartu įsigijo butą. Todėl kurdami naujuosius namus jau beveik dėl nieko nesiginčijo.
„Funkcija ir patogumas – tai buvo pagrindiniai dalykai šiame projekte, dėl prabangos elementų mes net nesprendėme“, – pabrėžė Jokūbas.
Domėjosi miesto istorija
Namo lauko ir vidaus ryšys, jo geometrija – svarbiausias dėmuo, todėl namo išraišką diktuojanti vidaus erdvių struktūra buvo dėliojama ankstyvoje projekto fazėje.
Erdvės buvo kuriamos pagal jų svarbą gyventojams, neperspausti medžiagų deriniai, aiškiai matyti, ką norima pasakyti vienu ar kitu sprendiniu.
„Kadangi būsto šeimininkai susiję su baldų pramone, mums pasirodė įdomu pasiknaisioti Jonavos baldų gamybos istorijoje.
Išsiaiškinome, kad nuo seno šiame mieste labai svarbų vaidmenį atliko būtent baldų pramonė.
1946 m. įkurta įmonė tapo ne tik svarbia darboviete, bet ir Jonavos kultūros ašimi. Prie baldų kombinato jo darbuotojams pastatyta gyvenvietė, kultūros namai.
Ilgametės baldininkų tradicijos tęsiamos iki šiol. Todėl Domo ir Vaidos šeimai siekėme sukurti liberalią ir lengvai transformuojamą erdvę, iš anksto nenumatydami visų galimų scenarijų, o palikdami galimybę rutuliotis savarankiškai.
Pagrindinėmis medžiagomis ir sprendimais siekta sudėlioti ne tik namo tūrį, bet ir turinį, išspręsti namo techninius ir buitinius iššūkius“, – pasakojo Jokūbas.
Praktiškumas ar grožis? Architektas prisipažino, kad kartais tenka aukoti pirmąjį, tačiau jo patirtis rodo, jog ilgainiui vis dėlto nugali praktiški sprendimai.
Jakučių namų interjerui kurti naudotos tik trys pagrindinės medžiagos – poliruotas betonas, natūrali riešuto faneruotė ir dažytas paviršius.
Visos buvo atrinktos ypač atsakingai – kad gražiai dėvėtųsi ir sentų.
„Tai išties nėra iškankintas projektas“, – vienbalsiai sutarė kūrėjai. Matyt, todėl, kad muziką užsakė architektūros palytėtieji.
Vos prasidėjus karui Ukrainoje, bendrovė „Lonas“ Ukrainos kariams bei nuo karo nukentėjusiems civiliams paaukojo 50 tūkst. eurų. O kartu su bendrove „Vita Baltic“ pagamino 1000 čiužinių, kurie bus skirti į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams.
