Moteris neslėpė nelabai mėgstanti kurti visuomeninių interjerų, nes tokiems užsakovai dažniausiai stengiasi sutaupyti. Bet vos išgirdusi, kad yra kviečiama apipavidalinti restoraną, kuris veiks Ventės rage, interjero, nė nesvarstė – taip!
Pagarsėjusi kaip prabangių, tviskančių interjerų kūrėja Kristina neslėpė, kad paprastai, kai į jos studiją užsuka klientai prašydami įrengti visuomeninius interjerus, ji kiek nusivilia, mat jie dažniausiai nori pribloškiančio įspūdžio, bet tam išlaidauti nenusiteikę.
Kitaip užsakovai elgiasi, kai yra pasirengę investuoti į savo puošnių namų interjerą, – jie žino, ko galima tikėtis iš K.Grybaitės, todėl dėl galutinio rezultato neskaičiuoja centų.
„Kai pačiame pandemijos įkarštyje paskambino vyras ir pokalbį pradėjo nuo „gal galėtumėte sukurti interjerą restoranui?“, mintyse jau rezgiau mandagų atsisakymą, tačiau vos išgirdusi, kurioje vietoje yra šis restoranas, nedvejodama sutikau.
Supratau, kad tai tiesiog dovana man kurti tokioje vietoje, kur suvažiuoja visa Lietuva. Man tai prilygo pasiūlymui kurti kavinę Gedimino kalno papėdėje“, – prisiminė interjero dizainerė.
Todėl sutarusi laiką, kada galės apžiūrėti priekuliškės Linos Budrytės ir jos tėvų Jūratės ir Sauliaus Budrių išsinuomotą buvusį per 200 kv. metrų garažą, kuriame buvo sandėliuojama ornitologijos stoties įranga, ėmė ruoštis kelionei.
Šalia Kauno gyvenanti dizainerė į kaimą Šilutės rajone sąmoningai nutarė važiuoti panemune, o ne rinktis greitesnį kelią – automagistrale, kuria dažnai kursuoja pas pajūryje įsikūrusius klientus.
Vykdama vaizdingu maršrutu ji tikėjosi prisijaukinti mintį, kad teks kurti kiek kitokį nei iki šiol interjerą. Žinojo, kad su blizgučiais neišsivers.
„Aš kokias keturias valandas važiavau iki to Kuršių marių kyšulio, tarsi karieta būčiau dardėjusi: toks ilgas atrodė tas kelias. Svarsčiau, į kokį pasaulio kraštą beldžiuosi, ar tikrai teisingas mano pasirinkimas, juk tiek darbų turiu“, – prisiminė Kristina.
Tačiau pasiekusi Priekulę, Kintus, vėliau užsukusi pas Minijos kaime įsikūrusius užsakovės tėvus dizainerė buvo priblokšta ne tik to krašto grožio, bet ir šeimininkų svetingumo ir draugiškumo.
Sėdę prie vaišėmis nukrauto stalo visi netrukus pasijuto lyg seni draugai. Kalbos liejosi lengvai, mintys apie interjerą sukosi taip paprastai ir natūraliai, kad kai šeimininkai pasiūlė dizainerei pernakvoti jų turimuose svečių apartamentuose, ji taip ir padarė.
„Pirmą kartą nakvojau pas užsakovus, niekada taip nesielgiu, bet tąsyk pajutau, kad likusi pas juos turėsiu puikią galimybę dar geriau pažinti šiuos žmones ir aiškiau suprasti, apie kokį restoraną jie svajoja“, – kalbėjo Kristina.
Rytą atsikėlusi anksčiausiai ji išėjo ramiai pasivaikščioti, apžiūrėti abipus Minijos išsidėsčiusio kaimo namų.
Fiksavo viską: spalvas, fasadų apdailą, langines, tvoras. Taip po truputį mezgėsi scenarijus, kaip atrodys visai šalia Ventės rago ornitologijos stoties paukščių ekspozicijos prisiglaudusio restorano interjeras.
„Nors mūsų šeima šiame krašte turi ne vieną restoraną, kepyklėlę, nė viename jų interjero nekūrė profesionalas, tačiau kadangi restoranas „Ventragis“ tikrai išskirtinėje vietoje, nutarėme neeksperimentuoti ir susiradome Kristiną. Kai susitikome su ja, atrodė, kad 10 metų esame pažįstami. Dvi dienas ji kantriai klausėsi mūsų trijų ir kai po kelių savaičių atsiuntė pirmąsias vizualizacijas, supratome, kad mintis pasamdyti profesionalą buvo teisinga“, – prisiminė L.Budrytė.
Kodiniai žodžiai, kuriais ji Kristinai apibūdino būsimą interjerą, buvo „vanduo“ ir „pamario kraštas“.
Dizainerei šis kraštas pasirodė tarsi negyvenama sala, o raudonai dažyti mediniai nameliai jai asocijavosi su mėnulio vaizdu dykumoje, tada ir kilo mintis būtinai mėnulį (vėliau jis virto didžiuliu raudonu sieniniu šviestuvu) perkelti į interjerą, o įsivaizduojamą dykumą išpuošti žiedais.
Taip atsirado sprendimas kone 9 metrų aukščio garažo lubas pažeminti tinklu ir jį apkarstyti dirbtiniais augalais, panašiais į tuos, kurie žaliuoja Minijos vandenyse. Šviestuvus irgi norėjosi lyg iš pamario parsigabenti, tad nutarta juos rinktis šiaudinius, primenančius šlamančias nendres.
Ypač Lina džiaugiasi, kaip Kristinai pavyko mažus langus, kurių negalėjo nei išdidinti, nei užmūryti (tokia nuomos sąlyga), optiškai padidinti – dizainerė juos dekoravo langinėmis, kurių raštus buvo užfiksavusi kaime.
Didžiulė restorano terasa apjuosta taip pat iš vietinių nusižiūrėta tvora, tiesa, ne visai tokia, kokią Kristina išrinko, – tokią padaryti būtų užtrukę, nes kiekvienas medinis jos stulpelis – rankų darbo.
„Aišku, minkštasuoliai restorane – aksomu aptraukti, negalėjau juk savęs visai išduoti ir drobę rinktis“, – šypsojosi prabangos mėgėja.
Ypatinga naujojo restorano vieta – tualetai, jie jau tapo jo svečių asmenukių vieta, – ryškiais tapetais išklijuotoje patalpoje prieš veidrodžius fotografuojasi kone visi čia užsukę.
