Per 30 kūrybos metų vienas ar kartu su bendraautoriais pelnęs daugybę profesinių apdovanojimų, šiemet pagerbtas Vyriausybės kultūros ir meno premija architektas neslepia, kad bene labiausiai jis džiaugiasi būtent šiuo savo kūriniu – 220 kv. metrų ant Šešupės šlaito įkurdintu namu. Negana to, nuo įkurtuvių praėjus trylikai metų sako, kad nieko jame nekeistų.
Namo eskizus suguldė vienu įkvėpimu
Daugelis architektų prisipažįsta, jog projektuoti namą sau sudėtinga, atrodo, ir taip gerai, ir anaip, visi variantai puikūs, tiesiog negali savęs dėl kurio nors vieno sprendimo įtikinti ar sau paneigti.
Tačiau G. Vieversiui savo būsto eskizus pavyko suguldyti vienu įkvėpimu, kone per kelias valandas.
Ir nors stalčiuje jau gulėjo kitas jo parengtas šeimos namo projektas, kuriam jau ir sklypą buvo įsigiję, atsitiktinai dviračiu užsukęs į tuomet nepopuliarų Marijampolės rajoną ir ten išvydęs apžėlusį su jau kažkieno išlietais pamatais žemės lopinėlį juo taip susižavėjo, kad vos grįžęs namo sėdo piešti.
Apie tai, kad gimtajame mieste aptiko itin įdomų urbanistinį sklypą, Gintautas prasitarė keliems bičiuliams, vėliau ši žinia pasiekė ir minėto sklypo savininką. Kuris išgirdęs, kad jo sklypu susidomėjo žinomas miesto architektas, susirado Gintautą ir pasiūlė jį pirkti.
Neprojektuoja madingų namų
„Reikėtų gerai paieškoti, kad rastume dešimt skirtumų tarp namo eskizų, darytų 2005-aisiais, ir to, kur dabar stovime, – gal tik kelios smulkios detalės“ , – šypsosi architektas.
Ar tikrai architektūra nesensta ir vis dar nieko name nesinorėtų atnaujinti?
„Argi meno kūriniai sensta?“ – svarsto Gintautas, save laikantis pirmiausia menininku.
Jis neprojektuoja vadinamųjų madingų namų, kai vieną sezoną visi renkasi vienokias statybines apdailos medžiagas, o po metų jau ieško kitų, stengiasi kurti tai, kas dera tik konkrečiai vietai ir konkrečiam žmogui. Neslepia, kad jam netgi patinka pasikankinti prie skirtingų projektų tais atvejais, kai ranka neslysta lengvai.
„Bandai antrą, trečią, ketvirtą kartą ir vis vien jauti – dar ne tai, dar stringa, tačiau kūrybinė kančia mane žavi, nes tikrai žinau, kad išsikankinęs, išnarpliojęs visas iki vienos architektūrines mįsles būsiu apdovanotas geros energijos fontanu“, – profesinės virtuvės receptais dalijasi architektas.
Teisingos medžiagos programuoja namo ilgaamžiškumą
Tai, kad Vieversių namas ne pirmos jaunystės, išduoda tik jame įdiegtos technologijos, kurių neįmanoma pasivyt.
Šiandienos namuose įprastai atrodo ir automobilių stoginė, tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį daugumai toks G. Vieversio pasirinkimas – stoginė, o ne garažas – atrodė itin nepraktiškas.
Bet architektas nenorėjo lyg skrendančio šlaite namo apsunkinti papildomu garažo tūriu, tad stoginės sprendimas atsirado natūraliai – nesugadindamas sterilių, į uždarą kiemą ir upės horizontą atvirų stiklo plokštumų. Dabar, juokauja Gintautas, tik pastačius automobilį į vietą, atsiveria patys gražiausi vaizdai.
Medis, tinkuoti paviršiai, akmens masės plytelės, betonas – pasirinktos natūralios medžiagos, rodos, taip pat programavo šio namo ilgaamžiškumą.
„Betonas gali būti apibėgęs, su atsitiktiniais įspaudais, nubrozdintas – viskas, kas atrodo natūraliai, man yra gražu, jokiomis priemonėmis to grožio neslepiu ar juo labiau nesistengiu keisti tokių paviršių“, – sako Gintautas.
Jis visuomet renkasi tik laiko patikrintas, kaip pats vadina, žemiškas, o ne komerciniais tikslais išsuktas medžiagas ar spalvas. „Mada man nerūpi, ji neturi nieko bendra su architektūros tendencijomis“, – pabrėžia pašnekovas.
Interjeras išsikėlė už lango
Kai pasistatė šį namą, žinoma, visokių buvo šnekų: degalinė, servisas, garažas. Marijampolėje tai buvo pirmasis modernus namas, o kvartale, kuriame jis atsirado, apskritai dominavo šlaitinė architektūra. Riebų apkalbų grūdą pasėjo ir aklina tvora, kuria kūrėjas paslėpė namą nuo gatvės.
Bet Gintautas į tvorą žiūri filosofiškai – jam tai tk „riba“ tarp urbanizacijos ir gamtos. Tokia pati ir jo namo idėja – atviras į gamtą, nusisukęs nuo gatvės. Viskas paprasta ir aišku.
Namo vidus – taip pat netipiškas. Miegamieji – šeimininkų ir dukrų – yra namo apačioje, po žeme, ten taip pat įkurdinti skalbykla, pagalbinės patalpos. Bendroji erdvė su virtuve – antrame aukšte. Tikslingai ir patogiai sudėliotos erdvės – bet kurio namo sėkmė, tai lyg nerašytas architektų darbo kokybės kodeksas.
Dar įdomus sprendimas – virtuvės ir greta esančio tualeto sienos klijuotos lygiai tokiomis pat akmens masės keramikos plytelėmis kaip ir lauko siena.
Spalvų šiuose namuose lyg ir nėra, ir tai sąmoningas architekto pasirinkimas, tačiau jų funkciją atliepia draugų menininkų sudovanoti kūriniai.
„Interjeras man yra erdvė, kuriai spalvų nereikia. Langai, grindys, funkcionalūs baldai – to pilnai užtenka, o jei dar vaizdas pro langus geras, interjeras apskritai keliasi už jų“, – sako Gintautas.
Vis dėlto geriausia namų vieta jis vadina kieme šonais į supiltą pylimą įsispraudusią pavėsinę, kurioje dar ir pirtelė bei daržovių saugykla tilpo, šalia jos esanti terasa – mėgstamiausia ne tik Vieversių, bet ir jų bičiulių vieta, mat net kaitriausią dieną ten maloniai vėsu, o vėjuotą – ramu kaip užkrosnyje.
Tikras iššūkis – lygus sklypas
„Todėl ir sakau, kad savus namus man buvo lengva kurti, mat aiškiai žinojau šeimos poreikius. O štai norint išsiaiškinti užsakovų poreikius reikia su jais susidraugauti, pažinti juos. Tik tuomet, kai abiejų tikslai, norai ir energetika sutampa, namas išeina toks, kokio užsakovui reikia. O juk iš pradžių žmogus rodo paveikslėlį internete ir sako, kad būtent tokio pat gražaus namo nori ir jis.
Bet ne namo tokio, o emocijos iš paveiksliuko dažniausiai norima. Sunku užsakovus įtikinti, bet tai yra mūsų misija ir darbas, kad nebūtinai tokio būsto jam reikia. Ir tik tada, jei architektui pavyksta žmogaus pageidavimus ir lūkesčius atskleisti itin jautriai, tokį namą drąsiai galima vadinti meno kūriniu“, – įsitikinęs G.Vieversys.
Sudėtingas sklypas ar sudėtinga situacija – apskritai architektui yra tikra dovana, nes tai provokuoja sukurti kažką vertingą. Ypač pasikankinti tenka projektuojant teisingai lygiame sklype su nuobodžiu šalia esančio užstatymo kontekstu. Tai jau tikras iššūkis.
„Turiu labai aiškų architektūrinį matmenį – jei namą nukėlei iš vienos ir gali jį perstatyti į bet kurią kitą vietą, tai nėra architektūra, – svarsto Gintautas. - Jei žmogus visgi galvoja, kad gali pats projektuoti ar pasitiki kvadratinių metrų dėliotojais, tokio namo – vos pastatyto – vertė iškart krinta. Gaila žmonių, išleidžia didžiules sumas, o įsigyja prastą daiktą.
Gero architekto suprojektuotas namas atsiperka ir po 10, ir po 15 metų“.
Ar verta tuo abejoti?
