Kas buvo pirmieji
Pirmiausia, būtina akcentuoti, kad stiklo blokeliai – suvis ne Sovietų Sąjungai priskirtinas išradimas. Pirmuosius stiklo blokelius sukūrė toks amerikietis, pavarde Jamesas G. Pennycuickas, ir patentavo šitą gaminį dar XIX a. viduryje. Įkūręs firmą „Luxfer Prism Company“ jis netgi sugebėjo iš savo išradimo užsidirbti. Nepaisant to, kad amerikiečio suprojektuoti stiklo blokeliai gerokai skyrėsi nuo tų, kurie XX a. 2-oje pusėje masiška išpopuliarėjo kai kuriose šalyse, šių statybinių medžiagų autorystė vis viena priklauso jam.
J. G. Pennycuicko pasiūlyta konstrukcija iš esmės priminė metalo groteles su sustatytomis stiklinėmis prizmėmis. Štai tokios grotelės, išradėjo manymu, galėjo pakeisti įprastus langus rūsyje įrengtose patalpose.
Pavyzdžiai Maskvoje, vykdant Miasnickajos gatvės rekonstrukciją, po asfaltu buvo rastos grotelės su amerikietiškomis šviesai pralaidžiomis „Luxfer“ firmos prizmėmis. Nedaug kas žino, tačiau tokių retenybių išliko ir keliuose Orechove-Zujeve esančiuose pastatuose.
Stiklo blokelių pirmtakėmis tapusias prizmes iš Bostono kilęs jų išradėjas Jamesas G. Pennycuickas užpatentavo 1881 metais. Jo sumanyto patobulinimo esmė ta, kad prie užpakalinės iš kvadratinių stiklo plytelių sudaryto lango pusės buvo prijungtos horizontaliai pakreiptos prizmės, nukreipiančios saulės šviesą nuo langų į patalpos vidų ir taip sumažinančios dirbtinio apšvietimo poreikį.
Štai tokių šviesą skleidžiančių langų idėja pasirodė tokia patraukli, kad gaminys kaipmat įgavo paklausą ne tik Jungtinėse Valstijose bei Kanadoje, bet ir Europos rinkoje, įskaitant ir Rusijos Imperiją. Tam tikru metu iš „Luxfer“ prizmių pagamintų šviesos langų buvo galima pamatyti kone kiekvienoje bet kurio Rusijos miesto gatvėje, kadangi pirmuose gyvenamųjų namų aukštuose paprastai būdavo įsikūrusios įvairios parduotuvės ir jų savininkai prekes laikydavo rūsiuose, o apsispręsti dėl tokio tipo langų, visų pirma, paskatindavo apšvietimo poreikis.
Prizmės surinkdavo šviesą, todėl dienomis rūsiuose būdavo taip šviesu, kad papildomo, dirbtinio apšvietimo neprireikdavo, o kartu nereikėdavo ir papildomai išlaidauti mokant už elektros energiją. Negana to, „Luxfer“ prizmės buvo tuščiavidurės, todėl pasižymėjo mažesniu šilumos pralaidumu, o šitai reiškė, kad, nepaisant ryškios saulės šviesos, rūsyje išsilaikydavo žema temperatūra.
XX a. pradžioje tokio tipo šviesos groteles pagal J. G. Pennycuicko patentą pradėjo gaminti nemenkas skaičius Rusijos įmonių. Tarkime, po Miasnickajos asfaltu rastos grotelės buvo pagamintos prekybos namuose „M. Frank i syn“.
Po revoliucijos amerikietiškų šviesos prizmių tiekimas į Rusiją nutrūko. Jas buvo pradėta keisti kitomis medžiagomis. Su laiku grotelėse atsirasdavo protėkių, todėl jas buvo imta ardyti arba užasfaltuoti – taip, kaip Maskvos Miasnickajos gatvėje.
Stiklo blokeliai Sovietų Sąjungos laikais
Mums įprastą išvaizdą stiklo blokeliai įgavo tik 4-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nors iš pradžių, kaip jau minėta, jie buvo naudojami vien mūrijant rūsių langus, ilgainiui intarpų iš šių konstrukcinių elementų ėmė rastis tiek vidinėse, tiek išorinėse pastatų sienose, iš jų būdavo mūrijami langai laiptinėse ir įvairiausios pertvaros.
Besiplečiant stiklo blokelių pritaikymo sričiai, plėtėsi ir statinių, kuriuose juos buvo ryžtamasi panaudoti, įvairovė. Populiarumo piką stiklo blokeliai pasiekė 7–8 praeito amžiaus dešimtmečiais. Minėtina, kad jie tada buvo populiarūs ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose šalyse.
Sovietų Sąjungoje buvo gaminami trijų spalvų stiklo blokeliai – mėlyni, žali ir geltoni. Jų paviršius būdavo arba reljefinis, arba lygus. Nepaisant didžiulio populiarumo, gyvenamųjų būstų erdvėse stiklo blokeliai būdavo naudojami labai retai. Daugiausia jų galima pamatyti visuomeninės paskirties pastatuose.
Nors gali pasirodyti, kad sovietmečiu stiklo blokeliai buvo naudojami iš esmės dėl estetinių sumetimų, iš tikro buvo kitaip. Jiems, aišku, buvo priskiriama ir dekoratyvinė funkcija, tačiau labiausiai stiklo blokelių populiarumą lėmė mažesnės elektros energijos sąnaudos statiniuose ir patalpose, kurių dizaine buvo numatytos atitinkamos konstrukcijos.
Net sovietmečiu galiojusiuose valstybiniuose standartuose GOST laidumas šviesai buvo įvardytas kaip viena svarbiausių stiklo blokelių charakteristikų. Žinoma, kaip tik tokią funkciją savo sukurtoms prizmėms buvo numatęs ir J. G. Pennycuickas.
Kaip nurodyta minėtuose GOST standartuose, stiklo blokeliai turėjo būti atsparūs temperatūros svyravimams ir atlaikyti 40 laipsnių šaltį, taip pat turėjo būti pakankamai tvirti ir nepralaidūs vandeniui. Jų privalumu laikytinas ir ypač didelis medžiagos tankis. Prie teigiamų savybių priskirtina ir tai, kad blokeliai, nors ir praleidžia šviesą, nėra permatomi. Teigiamybių skaičius – išties įspūdingas. Kaip tik dėl jų stiklo blokeliai ir tapo tokie paklausūs ir populiarūs.
