Nuostabi gamta, dažnai praliuoksinčios stirnos, ratus sukantys gandrai, gervių strėlės danguje tik dar labiau stiprino užsakovų svajonę įsikurti dvarą primenančiame būste.
O kai galutinai buvo nutarta: bus dvaras, Mantas persikėlė į archyvus, kur valandomis rymojo prie dar išlikusių dokumentų apie tose apylinkėse buvusius ir tebestovinčius dvarus. Rado šešis. Išstudijavęs brėžinius bei nuotraukas, ėmė atsakingai dėlioti XXI amžiaus verslininkų poros namus.
Ar dviem žmonėms ne per didelis 550 kv. metrų dvaras? Mantas taip nemano: „Jei tik žmonės turi galimybių ir norą gyventi plačiai – nuostabu, nes erdvė suteikia laisvę.“ Tačiau netgi sau daug galinčius leisti šiuos užsakovus jis įspėjo, kad dvarui skirtą biudžetą greičiausiai teks dauginti iš dviejų ar daugiau kartų.
Ir neapsiriko – per ketverius metus išdygęs būstas jo šeimininkams atsiėjo gerokai daugiau, nei buvo suplanuota. Tačiau jie nesigaili nė vieno išleisto euro ir juolab neturi jokių priekaištų dėl to Mantui. Priešingai, jie dėkingi, kad kai kuriais savo sprendimais dizaineris sutaupė jų pinigus.
Interjere daug eksperimentavo
Pagal senovės kanonus dvaro širdis – židinys, nuo jo prasidėjo ir šio namo istorija.
Šalia pirmajame aukšte įrengto marmurinio židinio įkurdintos pagrindinės erdvės – holas ir svetainė, tolėliau – virtuvės zona, per kurią patenkama tiesiai į garažą, šalia tilpo katilinės ir ūkinės patalpos, namo smegenys – inžinerinė zona, moderniame dvare įrengtas ir liftas. Ponios darbo kabinetas, kaip ir įspūdingo dydžio SPA, pirtis bei vonios kambarys – taip pat pirmajame aukšte.
Elegantiškai išsuktais laiptais pakilęs į antrąjį aukštą ten išvysti tris miegamuosius – šeimininkų ir pasisvečiuoti atvykstančių dviejų sūnų šeimų, erdvų ( 43 kv. m) šeimininko darbo kabinetą, dar didesnę drabužinę, balkoną, į kurį patenkama iš miegamojo. Beje, jo grindys – stiklinės, kad nesukurtų pavėsio po juo esančioje terasoje.
Dauguma baldų, šviestuvų, interjero detalių atkeliavo iš Italijos, bet daug nuveikė ir ir vietiniai meistrai, kurių precizišką darbą Mantas ypač giria. Būsto inžinerija buvo patikėta aukščiausio lygio specialistams, kurie sumontavo kapiliarinę patalpų vėdinimo sistemą, įdiegus tokią namo išorės nebjauroja kondicionieriaus dėžės.
Vadinamojo dvaro apdailai naudota daug natūralaus akmens, metalo, medžio.
Mantas eksperimentavo su sendinta bronza ir nors tokie bandymai visada rizikingi, dizaineris save vadina pionieriumi, jam patinka atrasti vis naujus interjero sprendinius, kurie dažniausiai pasiteisina ir tampa išskirtine namų puošmena.
Namų sienas puošia šeimininkų surinkta žinomų šalies menininkų kūrinių kolekcija.
Statybose įprasta matyti moteris
„Vis dėlto mano pagrindinis darbas ne interjero dizainerio, o psichologo, – šypsosi Mantas. – Dauguma užsakovų, kol vyksta statybos, o jos dažnai užtrunka ne vienus metus, taip išvargsta, kad jų niekas nebedžiugina, dažniau nei finansinės išsenka jų energijos atsargos. Tai ypač pavojinga galutiniam rezultatui – nelaimingų žmonių emocijos proporcingai tolygios jų naujų namų interjerui.“
Todėl didžiąją dalį atsakomybės – statybų ir įrengimo darbų nuo užsakovų pečių Mantas stengiasi perkelti ant savųjų. Stengiasi užsakovus padrąsinti. O juk dar ir pačiam tenka atlaikyti rangovų spaudimą dėl vieno ar kito architektūrinio ar dizaineriško sprendimo.
Tiesa, prabangaus dvaro užsakovė šiame kelyje buvo visąlaik kartu su Mantu, stengėsi jam kuo aiškiau atskleisti savo ir sutuoktinio pageidavimus. „Apskritai šiandien statybose įprasta matyti moteris, nes jų vyrai kala pinigėlius, o rūpinimąsi namais mielai joms perleidžia“, – užsimena Mantas.
Kadangi su šiasi užsakovais dirba jau bene dešimt metų, nebe pirmą būstą jiems kuria, moteris jš net vadina savo asmeniniu namų dizaineriu, su kuriuo ir dabar pasitaria prieš įsigydama bet kokią interjero smulkmeną. Mantas tai vadina gera praktika, nes paprastai, vos architektai ir dizaineriai baigę darbus uždaro svetimų namų duris, jų gyventojai savo erdves pripildo daiktų, kurie jiems svarbūs ir kelia malonių prisiminimų.
Jei tai šeimos relikvijos, Mantas nemato bėdos, blogai kai lentynas ar palanges nugula menkaverčiai daiktai iš kelionių ar mugių. Todėl jis pusiau rimtai svarsto kas pusmetį imtis interjero valymo visuose savo kurtuose namuose. Prašluoti nereikalingus daiktus – sveika visiems.
Ar tikrai tik interjero dizaineris, o ne patys šeimininkai gali išrinkti tai, kas gražu ir dera jų namuose? Mantas šypsosi: „Profesionalų sukurti interjerai yra du – iki ir po fotosesijos. Iki – tai kaip matome mes, po – kaip jaučiasi ten žmonės.“
Gražūs daiktai turi judinti šeimininko širdį
Kad ir kaip Mantas nemėgtų atsitiktinių daiktų aplinkoje, jis nėra iš tų kūrėjų, kuriam funkcija svarbiau už estetiką. Daiktas gali būti tik erdvę užpildanti puošmena. Žinoma, jei būsto plotas mažas, tenka atidžiau įveiklinti daiktus, tačiau kai interjeras kuriamas šimtuose kvadratinių metrų galioja kitos taisyklės.
Ten yra funkcionalios zonos: virtuvė, darbo kambariai, skalbykla. O bendros didžiulės erdvės šaukiasi emocijos, taip atsiranda daiktai, kurių pagrindinė funkcija – kurti namų aurą. Pavyzdžiui, foteliukas. Galbūt ant jo taip niekas ir neatsisės, bet jis labai reikalingas bendrame ištaigingų namų kontekste. Arba kolona, skulptūra – užpildo erdves suteikdamos joms kūrybinio svorio.
„Daiktas pirmiausia turi kelti emociją: judinti šeimininko širdį. Tarkime, vienas mano užsakovų, kuriam šiuo metu kurių interjerą, būtinai nori hole pasistatyti veidrodėliais ar „Swarovski“ kristalais apklijuotą peliuko Mikio skulptūrą, kuri dar rodys ir atitinkamą ženklą. Šis personažas taps jo namų ašimi, jo paties replika, reiškiančia požiūrį į aplinką ir patį gyvenimą“, – pasakoja Mantas.
Jis su ypač didele meile ir pagarba kalba apie savo bene dešimt užsakovų, su kuriais bendradarbiauja ne vienus metus. Jiems yra sukūręs namus, atostogų būstus, biurus. Tie žmonės jau netgi tarpusavyje susidraugavo – tokia savotiška M.Lataičio talento gerbėjų kompanija. Jie seka jo kūrybą, dažnai įsiprašo pažiūrėti naujai sukurtų interjerų ne tik Lietuvoje.
Ypač stengiasi lavinti užsakovus
Vis dėlto daug užsienyje dirbęs dizaineris yra pastebėjęs, kad dar dauguma lietuvių, kurie sau gali leisti bene viską, drąsių sprendimų namuose dar vengia.
Tuomet Mantas užsakovus lengvai spūsteli: „Sakau jiems, gi žiūrite angliškus, amerikietiškus interjerų žurnalus, matote stilių, spalvų maišalynę, keisčiausius dizainerių pasirinkimus ir jums tai patinka, tačiau kai pradedame dėlioti jūsų namų kerteles, staiga vėl gražu tik tai, kas nuobodu.“
Mantas jau yra ištobulinęs jų lavinimo programą: susitikęs su užsakovais įjungia didžiulį televizorių ir rodo jiems „kokius du tūkstančius“ interjerų. Pirmas penkiolika minučių jiems patinka ir tas, ir tas, ir anas.
Po pusvalandžio jau pradeda atidžiau vertinti, ką mato. O po pusantros valandos išsigrynina, kas jiems tkrai labai patinka.
Žmogus, kuris atėjo su pageidavimu įsikurti moderniuose namuose, peržiūrų metu Mantui siunčia visai kitokius signalus – garsiai žavisi klasikinėmis detalėmis, o šiuolaikiškų nė nepastebi. „Kai vėliau jiems pateikiu savo įžvalgas, žmonės būna šokiruoti. Nes savo galvose susikuria vienus namus, bet kai reikia sudėlioti savo norus žodžiais, pasirodo, nėra taip paprasta. Štai čia vaizdas labai gelbėja“, – pasakoja dizaineris.
Todėl dar viena svarbi jo darbo dalis – lavinti žmones. Suteikti žinių, kurios išlaisvintų iš baimės kitaip gyventi kiauto.
