Galiausiai panaudojo ir senutėles duris
Panevėžio rajone, Velžyje, gyvenančio kalvio Sauliaus Kronio dirbtuves netrukus papuoš ištapytos senovinės durys.
Jas išpaišė biržietis tautodailininkas Kęstutis Preidžius. Kūrinys laukia, kol bus įstatytas į staktas.
Piešiniu atgaivintos durys – ne šiaip medžio gabalas, jos atkeliavo iš Anykščių rajono, iš kalvio žmonos Birutės Kronienės senelių tėviškės.
Durys išimtos iš trobesio, statyto prieš gerą šimtmetį.
Šimtametėje gryčioje dabar gyvena ir patys Kroniai, nors jų namas išore niekuo nesiskiria nuo kaimyninių statinių iš modernių medžiagų.
Svajonių namą pamatė kasdami bulves
„Anksčiau gyvenome daugiabutyje. Sauliaus tėvai buvo gavę sklypą, po kiek laiko atidavė mums. Bet iš kur statyboms imti lėšų?“ – prisimena pašnekovė.
Mintis, kaip iš minimalių lėšų pasistatyti namą, kilo viešint B.Kronienės tėvų sodyboje Pelyšėlių kaime.
„Ten mano tėvo tėviškė. Jo tėvai buvo ištremti į Sibirą, sodyba, statyta prosenelių, nacionalizuota. Kai močiutė grįžo, į savo namus buvo įleista gyventi, bet tik kaip į valdišką butą. Grįžus nepriklausomybei tėvas namus atpirko“, – pasakoja moteris.
Toji vieta visai giminei labai brangi, artimieji ten dažnai susirenka.
„Kartą pas tėvus kasėme bulves ir akys sustojo ties skersai lauko besidriekiančiu Navikų kaimu, o ten – negyvenama sodyba“, – sako ji.
Abu su vyru spoksojo į nupilkijusių rąstų trobą ir mintijo tą patį: gera būtų tokioje gyventi.
Kito būdo pasistatyti namus nebuvo
Nuo minčių greit perėjo prie darbų – susirado senojo namo šeimininką. Jis seniai gyveno Vilniuje, dirbo M.Riomerio universitete dėstytoju ir tėviškei skirti laiko neturėjo kada.
B.Kronienė prisimena, kad sulygo sąlyginai nebrangiai, bet jos šeimai toji suma vis tiek atrodė nemaža.
„Visi sukiojo pirštą apie smilkinį: ką jūs, durniai, darot? Bet mes visai neturėjom pinigų, kito būdo pasistatyti namą nebuvo“, – dabar juokiasi moteris.
Dabar pora mano, kad tą kartą neprašovė. Namas pakankamai sandarus ir gerai laiko šilumą.
Rąstinę trobą iš išorės apkalė šiuolaikinėmis medžiagomis. Viduje, kol sukaupė lėšų remontui, dar kurį laiką buvo pliki rąstai. Dabar jų jau nematyti – vieni kambariai išmušti lentelėmis, kiti tapetuoti.
„Jei Saulius būtų gyvenęs vienas, jis būtų senoviškai statęs, jam labai patiko autentiškas interjeras.
Aš norėjau moderniau, tad vyrui teko taikytis prie šeimos poreikių“, – šypsosi pašnekovė.
Rado partizanų nuotraukas
Gyventi tikro medžio būste – ypatingas jausmas. Tas kitoniškumo pojūtis randasi dar ir dėl to, kad sienos jau turi istoriją, pergyvenusios ne vieną kartą.
„Mano močiutė tuos žmones pažinojo, su jais bendravo“, – sako B.Kronienė.
Kai Kroniai tą tuščią sodybą nusipirko ir ėmė ardyti pastatus, tarp lango rėmų rado paslėptų partizanų nuotraukų.
„Bėgau jas rodyti močiutei, bet ji, deja, tų žmonių neatpažino, o gal nebeprisiminė“, – pasakoja pašnekovė.
Daugiau jokių dėmesio vertų senienų Kroniai nusipirktoje sodyboje nerado. Namas netrumpą laiką stovėjo tuščias, kas netingėjo, tas ėjo ir nešėsi ką panorėjęs.
Dabar jau ir duonkepę statytų
Kai naujoje vietoje rinko parsivežtinį namą, jame buvusių nei kambarių, nei lauko durų nepanaudojo, dėjo naujas, bet senųjų neišmetė. Taip pat parsivežė ir klėties duris, ir namų krosnies dureles.
„Ten, kaime, buvo duonkepė, ją išardėm, bet pas save nebestatėm. Jei dabar namą statyčiau, norėčiau ir duonkepės, ir krosnies“, – sako, kad laikui bėgant požiūris pasikeitė.
Kol kas senos geležys tebeguli kalvėje, o štai senąsias duris jau žino, kur pritaikys.
„Atėjo laikas, ir jas išsitraukėm“, – sako moteris.
O tas laikas – tai virš kalvės rengiama patalpa S.Kronio kūriniams.
Jo žmona tautodailininko paprašė ant senų klėties durų nutapyti kaimo vaizdą, kažką panašaus į tai, iš kokios aplinkos yra parsivežtinis namas.
K.Preidžius užsakovei padarė staigmeną – nutapė koplytstulpius su S.Kronio kaldintais kryžiais.
Dar vieną paveikslą jis nutapė ant senų filinginių durų lentų, kurios senajame name tarnavo kaip kambario durys.
Menininkas dar nupaišė duoną ir medaus indą. Užsakovai natiurmortą pasikabino virtuvėje.
