„Architektūros esmė – kuo jautriau atskleisti vietos patrauklumą, atliepti kliento poreikius, jo gyvenimo būdą. Tai pasiekti galima taikant ne brangius, bet gerai apgalvotus sprendimus“, – neabejoja architektų pora.
Tai, kad šį kartą užsakovė buvo Giedriaus mama, jų darbą, žinoma, palengvino – ji pasitikėjo savo vaiku.
Tačiau viena sunkinanti aplinkybė vis dėlto buvo: visą laiką, kol vyko namo projektavimo, statybos ir įrengimo darbai, abu architektai dirbo užsienyje – ketverius metus Danijos „BIG-Bjarke Ingels Group“ kompanijoje, dvejus – Honkonge, garsiajame OMA architektų biure.
Upė – svarbiausias dėmuo
Kadangi namą projektavo artimam žmogui, Giedrius puikiai žinojo realų biudžetą, kurį mama gali skirti statyboms.
Juk anokia paslaptis, kad dauguma užsakovų su architektais nėra linkę gana atvirai kalbėtis apie pinigus.
O sąmoningas ir efektyvus biudžeto naudojimas, anot poros, yra vienas svarbiausių projektavimo uždavinių.
Todėl jie biudžetą siekė paskirstyti taip, kad didžioji jo dalis tektų esminiams architektūros kokybę lemiantiems sprendimams ir nebūtų eikvojama tam, kas nereikšminga.
Suprasdami Panevėžio priemiesčio gyvenamojo kvartalo kontekstą architektai labai kruopščiai dėliojo namo projekto scenarijų ir pagrindinį vaidmenį vis dėlto skyrė ne būsimiems kaimynų būstams, o šalia, nors jau už šeimininkės sklypo ribos, tekančiai Lėvens upei. Ji – didžiausias vietos privalumas.
„Negalėjome tokios vietos sugadinti. Norėjome ne tik išsaugoti šlaitą, bet ir pratęsti jį sklype.
Tačiau pastatyti namą nesuardant žaliojo kilimo neįmanoma, todėl nutarėme savaip grąžinti duoklę gamtai – ant namo stogo užsėdami pievą, kurioje dabar, tikiu, tos pačios bitės skraido“, – pasakojo G.Ubarevičiūtė.
Turi šviesią terasą
Dar vienas pastebėjimas. Lėvuo – šiaurinėje sklypo pusėje, o būtent čia norėjosi įkurdinti poilsio zoną – namo terasą.
Reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip „permesti“ saulę į šiaurę, kol galiausiai buvo nutarta lyg per pusę perpjauti namo tūrį, kad saulės spinduliai kiemą su terasa pasiektų per nuožulnų jo stogą.
„Dabar aš vienintelė iš visų kaimynų turiu šviesią terasą, – šypsojosi Gitana Maskoliūnienė. – Apskritai su tuo namu vaikai net mano gyvenimo būdą pakeitė – kone kas rytą visą vasarą eidavau maudytis į upę.“
Daiktais – su istorija
150 kvadratinių metrų namas Tičkūnuose suprojektuotas vieno aukšto, šeimininkės svečių kambarys su sanitariniu mazgu ir biblioteka užkelti į antresolę.
Toks sprendimas pasirinktas norint išsaugoti kuo daugiau erdvės būste.
Pagrindinei jo erdvei su virtuvės zona buvo skirta daugiausia vietos, dar dviem miegamiesiems ir šeimininkės drabužinei bei voniai užteko maždaug 40 kv. metrų. Tiek biblioteka antresolėje, tiek svarbiausia erdvė orientuotos į upę.
„Esame projektavę nemažai būstų, tad gerai žinome, kaip svarbu, kad juose būtų numatyta vietos kasdien nenaudojamiems daiktams laikyti. Kai buitis neerzina, namai veikia patogiai“, – pabrėžė Gabrielė.
G.Maskoliūnienės name daiktams paslėpti pasinaudota žemiausiomis šlaitinio stogo dalimis – į vieną jų patenkama iš lauko, į kitą – iš vidaus.
Nors namo interjero projektas buvo ilgas procesas, jo idėja buvo aiški nuo pat pradžių: balta (grindys – lietas betonas su baltu pigmentu, baltai tinkuotos sienos, lubos – balkšvai dažytos betono plokštės) – lyg tuščia drobės erdvė, kurioje po truputį atsiranda daiktai su savo istorijomis. Ir jokių nereikalingų.
Tarkime, riedulys, ant kurio užkelta krosnelė.
Tokio šeimininkė ieškojo po visą Lietuvą, kol netikėtai aptiko pas draugus sodyboje. Buvo du panašūs – abu ir parsivežė. Ant vieno užkėlė krosnelę, o kitas buvo paliktas prie įėjimo vietoj laiptelio.
Akmenukus, kuriais išgrįsta šeimininkės vonios patalpa, ji taip pat susirinko pati viešėdama pas seserį Graikijoje ir Lietuvos pajūryje.
Kėdės – Gitanos tėvų, kaip ir stalas. Tiesa, paliktos tik jo kojos, o nusidėvėjęs stalviršis pakeistas nauju.
Virš valgomojo stalo kabantį šviestuvą, primenantį kumpio formą ir spalvą, Giedrius su Gabriele išliejo iš epoksido. Prisiekę vegetarai tokį sugalvojo pagaminti mėsos kombinate dirbusio senelio garbei.
Kavos staliuką ir prie virtuvės salos stovinčias taburetes pagamino stalius Gediminas, kurį architektų pora atrado Kaziuko mugėje.
Šiais laikais iš medienos masyvo taburečių niekas nebegamina, tad išvydę būtent taip nedidelius gaminius kuriantį žmogų įkalbėjo ir jiems pagaminti baldus.
Pasitikėjo ir nesuklydo
„Iš pradžių nesutikau su kai kuriais vaikų sprendimais, maniau, jaunimas visokių įdomybių čia prikurs, o gyventi juk man reikės“, – prisiminė šeimininkė.
Interjere atsiradusi beržo fanera dengta perdanga, tarsi inkliuzas turėjusi išsiskirti baltoje erdvėje, Gitanai iškart sukėlė atmetimo reakciją – kur tai matyta, juk jos tėvas iš tokios pat (tuo metu tai buvo pigiausia statybinė medžiaga) palėpėje sienas konstravo!
Tačiau Giedrius ramiai visus sprendimus mamai paaiškindavo, sudėliodavo privalumus, atsiųsdavo pavyzdžių ar padarydavo vizualizacijas. Taip po truputį moteris nurimo ir ėmė labiau pasitikėti.
Dabar jau ir pati prieš pirkdama bet kokį daiktą skambina jiems pasitarti. Architektų pora neleidžia moteriai tapti uolia vartotoja, nes yra įsitikinę, kad kiekvienas nereikalingas daiktas – baisus gamtos teršimas.
Šiandien Gitana laiminga, tačiau keleri statybų metai ją gerokai išvargino. Juolab kad pačiai teko organizuoti ir kontroliuoti visą statybų procesą: „Giedrius, būdavo, atsiunčia pabraižęs: „Turės būti taip ir taip.“
Aš sakau: „Ką?!“ Tada jis man: „Na, palauk, mama, nesikarščiuok, gerai pagalvok.“ Ir išties per naktį nurimdavau, o rytą prabudusi jau kitaip manydavau.“
Ar nerūpėjo jai, ką gi žmonės pasakys, ką kalbės apie namą, šiuolaikiškos architektūros kūrinį, kokių Tičkūnuose nėra buvę?
„Oi, ne, nerūpėjo! Aš ir pati nemėgstu būti vienoda, todėl nuobodi aplinka mane tiesiog erzintų“, – šypsosi 56 metų panevėžietė.
Todėl kai pastebi pro šalį einančius žmones, kurie stabteli, kad galėtų atidžiau apžiūrėti jos namą, nusišypso ir pamoja jiems ranka. Juk malonu, kai ir kiti įvertina tavo artimųjų talentą.
