Kauno rajono miestelio – Lapių – pavadinimas vieniems asocijuojasi su sąvartynu, kitiems su sovietmečiu ten veikusiomis lapių auginimo fermomis, tretiems su jaunu Lietuvos šou verslu ir LNK televizijos studija.
Lapes sudaro Mažosios ir Didžiosios Lapės. Pastarosiose tegyvena 300 gyventojų, sąvartynas taip pat yra atokiau nuo paties Lapių centro, tad viskas ko reikia kasdieniam gyvenimui ar ką įdomaus galima pamatyti šioje vietovėje, sutelkta Mažosiose Lapėse, kuriose gyvena 1200 žmonių.
Įdomybių čia tikrai nestinga. Vien jau ko verta idėja, kad vietos bendruomenė nori turėti nuosavą pilį.
Tvyro tvarka ir ramybė
Neries pakrante atvykus į Lapių miestelį, esantį vos 10 kilometrų nuo Kauno, neįmanoma nepastebėti pačiame jo centre po atviru dangumi įsikūrusių smulkiųjų verslininkų.
Viena nevietinė moteris geru oru į miestelį atvyksta ir ant stalų išdėlioja naujus bei dėvėtus drabužius. Vietos gyventojai skuba jų pasimatuoti, nes vyriškas kojines galima įsigyti už 50 centų, o suknelę – ir už 1 eurą.
Greta veikia greitąjį maistą siūlantis kioskas. Yra maisto prekių parduotuvė. Tai bene ir visos vietos, kur galima apsipirkti.
Miestelio centre, tuoj už kebabų kiosko, matyti pagrindinis administracinis pastatas. Čia įsikūrusi Lapių seniūnija, girininkija, policija.
Netoli yra kelios lankytinos vietos – Lapių dvarvietės teritorija, piliavietės liekanos, stovi paminklas tarpukario Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui.
Į dangų šauna bažnyčios smailė, aplink maldos namus – tebeveikiančios kapinės. Taip pat yra darželis ir greta pastatyta modernios architektūros pagrindinė mokykla.
Pagrindinė – A.Merkio – ir aplinkinės gatvės asfaltuotos, šaligatviai iškloti trinkelėmis, privatūs namai ir jų sklypai prižiūrimi, matyti ir senų medinukų, ir sovietų laikais iškilusių mūrinukų, ir naujų namų.
Tai ir yra Mažosios Lapės – Lapių seniūnijos centras. Gyvenimas jame atrodo ramus ir tingus.
Virė bohemiškas gyvenimas
Tačiau tokia ramybė Lapėse tvyrojo ne visada.
Tie, kurie prisimena Lietuvos komercinių televizijų atsiradimo istoriją, puikiai žino, kad pastatas, kuriame dabar yra Lapių seniūnija ir kitos įstaigos, vienu metu buvo tapęs savotišku lietuvišku Holivudu, kur būrėsi tuomet jauno pramogų verslo žvaigždės.
Dviejų aukštų name prieš 25 metus virė kūrybinis ir bohemiškas gyvenimas.
1995 metais, pertvarkius „LitPoliinter TV“, čia įsikūrė LNK televizija. Iš pradžių ji retransliavo kitų kanalų laidas, o po metų pradėjo kurti ir autorines. 1999-aisiais televizijos Žinių tarnybos studija, o 2002 metais ir pagrindinė studija buvo perkeltos į Vilnių. Pastatą įsigijo seniūnija.
Studija beveik nepakito
Dabar televizijos darbuotojų kabinetuose ir studijose šeimininkauja valdiškų įstaigų atstovai. Lapių seniūnas Rimantas Stankus didžiuojasi, kad dirba kabinete, kuriame buvo „Ryto rato“ studija, šios populiarios rytinės laidos logotipas kabojo ten, kur dabar įkurdinta Lapių vėliava.
Vis dėlto dalis istorijos pastate tebepuoselėjama – veikia Lapių garso įrašų studija. Jos šeimininkas grupės „Thundertale“ narys Laurynas Baškys pasakojo, kad profesionali garso įrašų studija, kuri savo klestėjimo laikas buvo antrieji namai daugeliui atlikėjų, ir dabar puoselėja senas tradicijas.
L.Baškys pakvietė į beveik nepasikeitusią studiją, kurioje daromi įrašai, o prieš kelis dešimtmečius šeimininkavo Gediminas Zujus, Giedrius Litvinavičius, Kęstutis Lušas.
Muzikantai naudojasi ir greta esančia sale, kurioje būdavo filmuojamos įvairios laidos, pavyzdžiui, legendinis žaidimas „Taip ir ne“, diskusijų laida „Prieštarauk“, „Bravo“ muzikos apdovanojimai, vyko gyvo garso koncertai.
„Tai buvo lietuviškas Holivudas“, – tikino L.Baškys.
Salėje įrengta akustinė sistema puikiai veikia iki šiol. Pastato pirmojo aukšto hole LNK laikais veikdavo kavinė, dabar ji paversta nedidele parodų sale.
Svajoja atstatyti pilį
Aplankius legendinį XX amžiaus pabaigos pastatą ne ką mažiau įdomu pažvelgti ir į kur kas senesnius laikus menantį palikimą ir jo perspektyvas.
Žinoma, kad Lapių dvaras dabartinio miestelio vietoje buvo jau 1578 metais. Lapės suklestėjo XVII amžiaus viduryje, kai dvarą valdė Žemaitijos seniūnas ir Vitebsko kaštelionas Jonas Alfonsas Lackis. Valdant šios giminės atstovams buvo pastatyta arba rekonstruota Lapių rezidencinė pilis. Ji sunaikinta 1654–1655 metais per karą su Rusija.
Dabar pilies likučiai tik primena šią rezidenciją. Šiuos istorinius griuvėsius yra įsigijęs Lapių gyventojas, garsus medžiotojas Algimantas Šeškauskas. Vyras svajoja rezidencinę pilį atstatyti.
Tačiau prieš imantis kokių nors darbų privaloma atlikti archeologinius tyrimus. Jie kainuotų apie 60 tūkstančių eurų.
Lapių gyventojui, kaip privačiam asmeniui, gauti lėšų iš kokių nors fondų neįmanoma. Yra kita išeitis – pilies liekanas galima padovanoti vietos bendruomenei, o ši jau galėtų ieškoti pinigų.
A.Šeškauskas tokią galimybę svarsto.
„Atstatyti pilį – mano svajonė. Jei tai pavyktų, norėčiau, kad joje būtų eksponuojami ir mano medžioklės trofėjai“, – atviravo vyras.
Rado palaidotą paminklą
Paskutinis Lapių dvaro šeimininkas buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas A.Merkys. Jam šeimininkaujant buvo pastatytas naujas dvaro pastatas, jis tapo vasaros rezidencija, kurioje dažnai lankydavosi prezidentas A.Smetona, kiti aukšti svečiai.
A.Merkys su šeima 1940 metų liepos 17 dieną buvo represuotas ir įkalintas Saratovo (Rusija) kalėjime, mirė tremtyje.
1985 metais dvaro pastatai sudegė. Iš tų laikų yra išlikęs tik mūrinis sandėlis ir tvenkiniai.
Vietoj dvaro sovietmečiu iškilo tuo metu didelis ir modernus statinys, kuriame įsikūrė Lapių ūkio administracija ir kultūros namai, vėliau televizija, o dabar – seniūnija bei kitos įstaigos.
Įamžinant A.Merkio atminimą pagrindinė miestelio gatvė pavadinta jo vardu, o 1991 metais pastatytas ir biustas.
Yra ir paminklas, skirtas 1918–1928 metais žuvusiesiems už Lietuvos laisvę. Toks pat akmeninis paminklas Lapėse stovėjo tarpukariu, bet sovietmečiu buvo sunaikintas.
Lapių seniūnas pasakojo, kad 2010 metais nusprendus jį atstatyti įrengdami naują aikštės dangą darbininkai atkasė nugriautą ir giliai žemėje palaidotą, bet beveik nesunaikintą akmeninį paminklą. Kadangi per daug metų ant jo buvo užaugęs ąžuolas, senąjį paminklą buvo nuspręsta palikti ilsėtis po žeme.
Istorinė tvora jau saugi
Lapėse esanti mūrinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia buvo pastatyta 1620 metais ir yra viena seniausių Lietuvoje. Jos statytojas buvo J.A.Lackis.
Kunigas Andrius Rakauskas su parapijiečiais 1899 metais bažnyčią atnaujino ir padidino. Vienabokščiai neorenesanso architektūros bruožų turintys maldos namai buvo atnaujinti ir XX amžiaus pabaigoje.
2015 metais per visą šalį nuskambėjo žinia, kad nugriuvo dalis bažnyčios šventoriaus tvoros, kuri buvo saugoma paveldo. Dėl tvoros griūties net buvo paskelbta ekstremali situacija. Dabar tvora jau atstatyta ir pavojus nei jai, nei aplinkiniams nebegresia.
Patiems Lapių gyventojams labiau rūpi ne istoriniai paminklai, o kasdieninės problemos.
Lapių miestelyje nebėra
Nemažai senųjų miestelio gyventojų čia įsikūrė, kai sovietmečiu netoli buvusiame tarybiniame ūkyje veikė žvėrininkystės fermos, jose buvo auginamos žydrosios ir juodsidabrės lapės.
Tame ūkyje dirbo ir Lapių gyventojas Vilimas Girnius. Vyras prisiminė, kad kai 1982 metais atsikraustė į Lapes, pagrindinėje miestelio gatvėje aplink sodybą, kur jis gyvena dabar, tebuvo keli gyvenamieji namai. Gatvės buvo žvyruotos.
„Aš dirbau lapių fermos šaldytuvo sandėlininku. Į šaldytuvą buvo atvežami susižaloję ir paskersti gyvuliai – karvės, arkliai. Jų mėsa būdavo malama, maišoma su kitais priedais ir ja maitinamos lapės“, – pasakojo vyras.
Ūkio žmonės labai gerai uždirbdavo. Vieni statėsi kooperatinius būstus, kitiems buvo skirti Alytaus tipo gyvenamieji namai.
„Dirbdavome ne tik ūkyje, prie namų augindavome gyvulius. Gyvenimas buvo sunkus, su dabartiniu nepalyginsi. Dabar miestelis prižiūrimas, gatvės asfaltuotos ir apšviestos, gyvulių auginti jau neapsimoka, todėl net savo tvartą pavertėme antru gyvenamuoju namu. Lapių Lapėse jau nebėra“, – kalbėjo V.Girnius.
Lapių fermų, kurios buvo 3 kilometrai nuo miestelio, teritorija dabar pasikeitusi neatpažįstamai, čia kyla naujas privačių namų kvartalas.
Taką ir peikia, ir giria
Jaunesni Lapių gyventojai aktyviausiai aptarinėja ne patį miestelį, bet jo prieigas.
Nuo Kauno iki Lapių vedantis kelias neseniai buvo atnaujintas. Bet ir po to jis liko dviejų juostų. Greta buvo nutiestas platus dviračių ir pėsčiųjų takas. Vieniems ši naujovė patinka, kitiems – ne.
„Aplink Lapes yra 38 sodininkų bendrijos. Nutiesus dviračių taką juo ėmė važinėti daug žmonių. Gerai, kad paisoma ne tik automobilius turinčių, bet ir kitų žmonių poreikių“, – kalbėjo Lapių gyventojas Antanas Poška.
Lapių seniūnas R.Stankus patikino, kad atsiradus dviračių takui daugiau smalsuolių atvyksta ir į pačias Lapes.
„Lapėse nėra nuolat veikiančios kavinės ar kitos maitinimo įstaigos. To labai reikia, bet kitais metais pačioje Lapių pradžioje, už lentelės su miestelio pavadinimu, turėtų iškilti kavinukė. Manau, kad tai privilios dar daugiau turistų“, – vylėsi Lapių seniūnas.
Pavadinime ir herbe – gudrūs žvėrys
Kristina Brazauskienė, Lapių pagrindinės mokyklos bibliotekininkė:
„Yra kelios versijos, kodėl miestelis vadinamas Lapėmis. Realiausia, kad šis vardas yra zoomorfologinis. Manoma, kad Lapių apylinkėse buvo dideli miškai, kuriuose gyveno įvairūs žvėrys. Nuo jų pavadinimų kilo ir gyvenviečių vardai.
Lapių seniūnijoje yra ne tik Lapių miestelis, bet ir Tauralaukio, Barsūniškio kaimai.
Lapės įamžintos ir miestelio herbe. Jo mes neturėjome iki 2005 metų. Heraldikos komisijoje svarstant naujo herbo idėjas buvo pritarta seniūnijos ir bendruomenės siūlymui herbe pavaizduoti lapes.
Lapių teritorinį vienetą sudaro 2 vietovės: Mažosios Lapės – centrinė gyvenvietė, vadinama tiesiog Lapėmis, ir Didžiosios Lapės, esančios 3 kilometrai į šiaurę nuo Mažųjų Lapių. Tačiau gyventojai norėjo, kad herbe būtų ne dvi, o visas lapių būrys, todėl herbe yra trys auksinės lapės sidabriniais nagais.
Įvairių tautų pasakose lapė yra gudrumo, apsukrumo ir gebėjimo pasiekti savo tikslus įsikūnijimas.
Mėlyna herbo skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.
Lapių herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis.“
