Dabartinėje Tramvajų gatvėje (anksčiau – Rostovo) Antakalnyje 1893–1925 metais veikė arklinio tramvajaus – „konkės“ – parkas, arklidės ir vagonų laikymo vieta. Tramvajų erai Vilniuje pasibaigus bėgiai buvo išmontuoti.
Sovietmečiu ten įsikūrė Kelių statybos valdyba, o nepriklausomybės metais aplinkiniai pastatai ir garažai buvo privatizuoti.
Surengė keturias parodas
Smalsuoliai iki šiol ieško Tramvajų gatvėje „konkės“ parko pėdsakų ir net nenutuokia, kad buvusio tramvajų depo kieme galima išvysti ne mažiau įdomių Vilniaus vaizdų.
Mat čia gyvenantis architektas, urbanistas ir visuomenininkas Gintautas Tiškus, fotografuojantis greitai išnyksiančius miesto pastatus ir vietas, prie pat nuosavo namuko esančiame garaže įsirengė galeriją.
Dėl karantino, atostogų štilio ir kameriškumo šį rudenį Tramvajų g. 6 įrengta ekspozicijų erdvė dar nedaugeliui žinoma, nors yra svetingai atveriama visiems lankytojams, kai šeimininkas būna namuose.
Gintautas čia surengė jau keturias parodas, tarp jų – tris fotografijų, tyrinėjančių Vilniaus įdomybes skvarbiu architekto žvilgsniu.
„Stiklainiai“ nedomina
„Gyvendamas Vilniuje jau ilgai stebiu, kaip mes prarandame vertingas miesto dalis, nestabdomai nyksta sostinės tapatybė – gražiausios Vilniaus vietos dažnai užstatomos beveidžiais stiklo pastatais. Antakalnis taip pat keičiasi ne dienomis, o valandomis.
Galbūt profesiniais sumetimais man norisi užfiksuoti tai, ką šiandien dar turime“, – aiškino Vilniaus savivaldybės teritorijų planavimo komisijai vadovaujantis G.Tiškus.
Jis anaiptol nenuvertina visų naujųjų statybų, tačiau kaip fotografo jo nauji stikliniai pastatai nedomina.
„Man kur kas įdomiau tai, ko tuoj neteksime. Fotografuoju Vilnių, kurio greitai nebus. Joks pastatas – nei senas, nei naujas – negali egzistuoti be konteksto. Kartais, sunaikinus lūšnelę, iš esmės sugadinamas visas miestovaizdis“, – dėstė architektas.
G.Tiškus 17 metų dirbo Vilniaus miesto Urbanistikos ir architektūros valdyboje, darbo reikalais išvažinėjo visą miestą, tad puikiai žino, kur kokių objektų gali tikėtis.
„Fotografuoju, kur užkliūna akis, kūrybinių kančių nejaučiu. Peržiūrinėdamas kadrus surandu daug įdomybių – tarkime, autentiškas tipinių pastatų detales, kurios kitur jau yra išnykusios, ar permainingą namo istoriją liudijančius reliktus.
Kiek dar bus tai, ką esu užfiksavęs, – tie vidaus kiemai, laiptai, sukrypę namai? Galima įtarti, kad jų neliks jau po metų, kai kurių – po mėnesio. Bet jų vaizdas išliks“, – pasakojo G.Tiškus.
Antakalnyje kūrėsi darbininkai
Architektas iššniukštinėjo visą Senamiestį, apvaikščiojo Užupio kiemus, fotografavo įdomesnius Žirmūnų, stoties, Naujamiesčio rajonų pastatus, įamžino savo nuotraukose beveik visus Antakalnio medinukus.
Antakalniui buvo skirta ir debiutinė G.Tiškaus fotoparoda „Antakalnio darbininkų kolonija“. Jos fotografijose architektas įamžino išlikusius „pirmosios Neries jėgainės“ prie Turniškių darbininkams pastatytus namus.
Ši hidroelektrinė pradėta statyti 1939-aisiais, bet karo metais darbai buvo nutraukti ir vėliau nebeatnaujinti. Jos darbininkams gyvenamasis kvartalas buvo suprojektuotas maždaug per pusmetį, tarp 1940 ir 1941 metų, su visa socialine infrastruktūra: mokykla, „liaudies namais“, prekybos objektu bei sporto kompleksu šalia Neries.
Projektas buvo įgyvendintas tik iš dalies. Kiek tiksliai namų buvo pastatyta, nėra žinoma. Jų iškilo prie Švyturio ir Žolyno bei Antakalnio gatvių (netoli buvusios 22-osios mokyklos), keli stovėjo dabartinės Antakalnio poliklinikos vietoje.
Išlikusius 16-a tos statybos „barakėlių“ vis dar galima pamatyti Antakalnyje, G.Tiškus visus juos surado ir nufotografavo. Dauguma namų yra rekonstruoti, bet turi autentiškų bruožų, keli išlikę beveik nepakitę.
Beje, šalies prezidento ir premjero namai Turniškėse buvo pastatyti minėtos hidroelektrinės vadovams.
„Darbininkų kolonijos pastatai nėra kultūros paveldas, bet jie įdomūs kaip istorijos liudininkai. Ir tuoj jų nebeliks. Daugybės įdomių dalykų žmonės nepastebi“, – aiškino G.Tiškus.
Įrengė per du mėnesius
Būtent „Antakalnio darbininkų kolonija“ paskatino Gintautą įsirengti asmeninę ekspozicijų erdvę, kurioje galėtų rodyti darbus kada nori ir kiek nori. Į garažą ši paroda buvo perkelta po to, kai pakabojo „Miesto laboratorijoje“ Sapiegų parke ir Antakalnio seniūnijos salėje.
Aptvarkyti garažą šeimininkui užteko poros mėnesių: jis iškalė užmūrytą langą, pakeitė duris, padažė sienas, įvedė elektrą.
Garaže tapo jauku, nors čia nepamatysi nieko įmantraus – tik kelis senus baldus, kaimynų atiduotus stelažus, pigiai nupirktas kėdes, projektorių, lentynėles su filmų DVD, mat čia rengiami ir neformalūs bičiulių susibūrimai. Be to, galeriją puošia Gintauto sukurtas skulptūrinis objektas, vaizduojantis dvi žuvis.
Į patarimą pasistatyti aukų dėžutę architektas reagavo skeptiškai. „Čia ne bažnyčia. Jei būtų siekis pasidaryti pinigų, turbūt ištiktų bankrotas. Kadangi tokio siekio nėra, tai ir bankroto nėra“, – juokavo Gintautas.
Sukaupė šimtus kadrų
Fotografas jau rodė savo galerijoje ir kadrus iš pasivaikščiojimų su fotomenininku Gintautu Trimaku, kuris mokė antakalniečius fotomėgėjus profesionalumo bendruomenei surengtose kūrybinėse dirbtuvėse Sapiegų parke. Neseniai garaže eksponuoti G.Tiškaus mamos nėriniai, jo surasti sename namų lagamine, o šiuo metu vėl galima susipažinti su „Antakalnio darbininkų kolonija“.
Improvizuotoje galerijoje lankytojų laukiama vakarais nuo 18 val. 30 min. Susitarus su autoriumi parodas galima apžiūrėti ir kitu laiku.
Šį mėnesį „Miesto laboratorijoje“ dar galima apžiūrėti iš garažo perkeltą architekto fotoparodą „Vertikalės – horizontalės“. Tai tapybiški, iškalbingi Vilniaus vaizdai iš kvartalų prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, prie stoties, Aušros vartų, Naujamiestyje.
Per vienus fotoklajonių metus G.Tiškus sukaupė kelis šimtus fotografijų. Kasryt vieną išskirtinį kadrą jis įkelia į feisbuką.
„Pastaruoju metu važinėjau po stoties apylinkes. Dar visiškai nefotografavau Žvėryno, Šnipiškių griuvėsių. Gal to ir nedarysiu. Turbūt nesu vienintelis tų vietų fotografas – dabar visur yra fotografuojančių telefonais. Bet aš naudoju tik fotoaparatą“, – sakė architektas.
