Namą menininkas sutvarkė taip, kad svečiai būtų įsitikinę: čia viskas – kaip XX a. pradžioje, tiesiog sustojo laikas.
„Tačiau jie nesupranta, kad man reikėjo restauruoti namą, baldus. Visi baldai – to laikotarpio, bet ne visi iš mūsų namų. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tokių namų buvo nemažai. Vėliau paprasčiausiai jų neliko. Tad dabar tai – prisiminimai apie praeitį“, – pasakojo A.Vasiljevas.
Jis vedžioti mus po namus ir pasakoti apie juos gali be sustojimo. Panyrame į praeitį, kurioje harmoningai dera senoviški baldai ir paveikslai, senos knygos ir žurnalai, afišos ir fotografijos. Namus gaubia senųjų laikų aura.
„Šio kambario sienų spalvą parinkau geltoną, nes Lietuvoje daug tamsių dienų. O aš nenoriu gyventi tamsoje. Todėl parinkau saulės spalvą, kuri visada suteikia gerą nuotaiką. Kitas kambarys – valgomasis – lašišų spalvos. Ši spalva kiekvieno svečio veidui visada suteikia gerą atspalvį“, – šmaikščiai dėstė A.Vasiljevas.
Geltonai išdažytą kambarį Aleksandras pavadino muzikos svetaine. Todėl, kad jame įkurdino caro laikų fortepijoną iš Sankt Peterburgo, to laikotarpio gitarų iš Vokietijos, čia puikuojasi ir senas patefonas.
Kai atvažiuoja svečių, turinčių muzikinį išsilavinimą, skambina tuo fortepijonu.
Muzikos svetainėje – trys pagrindinės spalvos: geltona, tamsiai mėlyna ir juoda.
„Kadangi fortepijonas – juodas, – patikslino šeimininkas. – Tos spalvos buvo dekoravimo esmė, neperžengiau tų trijų spalvų ribos. Kiekvieną kartą, kai ieškodavau naujų daiktų kambariui, galvodavau, kaip jie derės prie šių spalvų.
Todėl dariau griežtą atranką, o tai – interjero išsaugojimo principas.
Ir nemaišau skirtingų stilių. Čia – secesijos stilius, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia. Viskas parinkta iš to laiko, jokio kito stiliaus šiuose namuose nėra“, – dėstė A.Vasiljevas.
Baldus Aleksandras surado antikvarinėse krautuvėse Rygoje. O audinio, kuriuo jie apmušti, aptiko Paryžiuje. Audinio ornamentai, šeimininko nuomone, idealiai tinka prie baldų ornamentų.
„Interjerus kuriu labai atsakingai. Niekada nedarau atsitiktinai. Per gyvenimą sukūriau daug interjerų. Viską ilgai apgalvoju“, – tvirtino Aleksandras.
Šiame kambaryje kabantys portretai skirti mados istorijai. Vienas jų – dizainerio Paulio Poiret piešinys, kuriame jis pavaizdavo savo modelį.
Kambarį puošia ir Aleksandro tėvo dailininko Aleksandro Vasiljevo paveikslai bei jo paties portretas, kuriame jis – su cilindru.
Kai Prancūzijos televizijos kanalas „Arte“ kūrė dokumentinį filmą apie pasaulinę baleto žvaigždę Mają Pliseckają, buvo filmuojama ir šiuose namuose.
Čia lankėsi ir kita balerina – Vilniuje prieš karus gimusi Ksenija Tripolitova. Ji mirė šių metų balandžio mėnesį Paryžiuje, sulaukusi 104 metų!
Po 1990-ųjų kurį laiką A.Vasiljevą ji aplankydavo kiekvieną vasarą ir čia gyvendavo. Ant sienos kabo 1946 metų afiša, kai ji šoko Paryžiuje. A.Vasiljevui tą afišą padovanojo ji.
Aleksandro darbo maršrutai driekiasi po visą pasaulį. Daugelyje šalių jis galvoja būtent apie šiuos namus: jei ras ką nors tinkama, nupirks ir atveš į Lietuvą.
Kiekvienas šio namo daiktas turi savo istoriją. Pavyzdžiui, sekreterą, kurį jo senelis Ilja sumeistravo Žemajame Pavilnyje, jo motina buvo išsivežusi į Maskvą, paskui paliko pas savo pirmąjį vyrą. „Aš jį išpirkau iš pirmojo mamos vyro trečiosios žmonos ir atvežiau čia, į tą verandą, kur jis anksčiau ir stovėjo“, – pasakojo A.Vasiljevas.
Erdviame koridoriuje šeimininkas įrengė biblioteką, kurią puošia ne tik teatro žvaigždžių fotografijos, bet ir senovinis veidrodis, kurį aptiko Vilniuje.
„Teatro žvaigždės – visos iš carinės Rusijos, tik viena iš Prancūzijos. Specialiai nemaišiau su kitų šalių. Todėl, kad namuose Prancūzijoje saugau tai, kas prancūziška“, – paaiškino Aleksandras.
„Tai pas jus turi būti ir Vasilijaus Kačialovo fotografija?“ – paklausiau.
„Štai jis. Su autografu!“ – didžiuodamasis parodė Aleksandras carinės imperijos teatro žvaigždę, gimusią Vilniuje. Ir pridūrė: „V.Kačialovo sūnus Vadimas Šverubovičius buvo mano pedagogas. O V.Kačialovo proanūkė Olga Liubimova neseniai tapo Rusijos kultūros ministre.“
Didžiulis 1928 metų plakatas primena garsųjį ikikarinį Paryžiaus „Foli Berger“ barą. Plakatą A.Vasiljevui prieš daugelį metų padovanojo lenkų dainininkė Halina Borsovna, anais laikais dainavusi tame bare.
Čia – ir 1928 metų Europos žemėlapis, Didžiosios Poguliankos gatvės teatro (dabar – J.Basanavičiaus gatvė) planas, šio teatro (dabar – Lietuvos rusų dramos teatras) 1930–1934 metų aktorių fotografijos.
Savo motinos – šviesaus atminimo rusų aktorės, Maskvos dailės teatro (MCHAT) vaidybos studijos profesorės Tatjanos Vasiljevos-Gulevič miegamąjį Aleksandras dekoravo žaliai. Vasarą sodyboje juodu atostogaudavo kartu.
Nedidelį savo miegamąjį jis įrengė kinišku stiliumi. Senoviškus baldus, nudažytus ir nulakuotus raudonai, atsivežė iš Honkongo. Šis kambarys iškrinta iš namo konteksto. XIX a. nebuvo lėktuvų ir žmonės negalėjo keliauti į tolimus kraštus. Bet namuose jie įrengdavo tai japonišką kambarį, tai kinišką. Anot menininko, jiems tai ir buvo galimybė „keliauti“.
Kolekcininkui priklauso pirmasis namo aukštas, kurį jis atkūrė pagal senas fotografijas, savo vaikystės prisiminimus. Antrajame gyvena jo giminaičiai.
A.Vasiljevo senelio brolis Dmitrijus Gulevičius įkūrė Pavilnį – geležinkelininkų koloniją. Jis buvo Vilniaus geležinkelio iždininkas.
Aleksandro senelis Ilja Gulevičius, rusų kariuomenės karininkas, davė pinigų Dmitrijui šio namo statyboms – tai būsianti bendra jų sodyba, vasaros namai.
„Mano senelis per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Rusijoje. Paskui prasidėjo Spalio revoliucija. Po revoliucijos Rusijoje likęs senelis negalėjo sugrįžti į savo namus, nes Vilnius tuomet priklausė Lenkijai. Į savo namus jis atvažiavo tiktai po Antrojo pasaulinio karo – 1946-aisiais“, – priminė pašnekovas istorijos verpetus, į kuriuos buvo patekusi šeimos gūžta.
Aleksandrą iš Maskvos pirmą kartą tėvai į šiuos namus atsivežė, kai jam nebuvo nė vienų metų. Vėliau čia atostogauti jis su mama atvažiuodavo kiekvieną vasarą. Visa, kas čia buvo ir kaip atrodė, jis puikiai įsiminė.
„Viskuo gėrėjausi, man labai patiko sodas, čia augo gražios obelys, vyšnios, žydėjo alyvos, jazminai, bijūnai, rožės, irisai. Iš sodo, nuo Kreivosios kalvos, atsiverdavo puikus vaizdas. Iš miško atbėgdavo lapių, šernų, mažų elniukų. Čia aš jaučiu didžiulį pasitenkinimą, susilieju su gamta“, – džiaugėsi A.Vasiljevas.
Menininkas turi ne vieną būstą įvairiose šalyse, tačiau jam artimiausias – šis. Čia – šeimos namai: sodyba su žeme ir mišku, o žemės ir miško – beveik hektaras ant Kreivosios kalvos.
„Kitus namus aš pirkau, o šitą paveldėjau. Bet man teko už jį brangiai sumokėti. Po močiutės, namo šeimininkės, Marijos Gulevič mirties giminaičiai buvo priversti pirmąjį aukštą parduoti“, – neslėpė A.Vasiljevas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis nedelsdamas atvažiavo čia. Giminaičiai pranešė – gyventojai parduoda pirmąjį aukštą. Ir jis iš karto pasakė – aš perku.
„Teko jį išpirkti atskirais butais. Tai atėmė labai daug laiko ir nervų. Ir pinigų. Bet viskas buvo nupirkta, restauruota. Ir viskas atsiėjo brangiau nei butas Paryžiuje.
Nupirkau daug senoviškų baldų, paveikslų ir atvežiau čia, kad papuoščiau šį namą. Ir padariau iš jo fantaziją, kurios tema – puikus senųjų laikų gyvenimas.
Aš tikiu, kad Lietuvoje, kai nebuvo karų ir revoliucijų, žmonės gyveno tokiuose puikiuose namuose.
Karai ir sovietų valdžia juos išvijo iš dvarų, sodybų. Todėl man pasisekė, kad liko namas su giminės šaknimis. Ir mūsų šeima čia gyvena jau 108 metus!“ – džiaugėsi A.Vasiljevas.
