Kas atsitinka, kai užsakovas, ketinęs įrengti ir parduoti būstą neįprastoje erdvėje – rūsyje, pasisamdo kūrybingas architektes? Išvydęs rezultatą apsigalvoja ir tą būstą pasilieka sau. Būtent taip atsitiko, kai architektės Mėta Mozūraitienė, Aušra Lekauskaitė ir Gintarė Čėsnaitė suprojektavo ir įgyvendino savo sumanymus 1927-aisiais pastatytos ligoninės rūsyje Kauno centre.

Moterys pabrėžė, kad užsakovas itin pasitikėjo jų kūrybine komanda, negailėjo lėšų inžineriniams sprendimams (didžioji dalis buvo skirta rekuperacinei sistemai, apšvietimui, šildomosioms grindims), o pageidavo tik dviejų dalykų – kad patalpoje būtų kuo šviesiau ir patogiau gyventi.

Mėta pritaria daugumai kolegų, kurie teigia, jog imantis kurti netradicinėse erdvėse paprastai geriausia idėja kyla vos jas išvydus, vėliau telieka architektūrinę mintį tobulinti, kad interjere tinkamai pasiskirstytų estetika ir funkcionalumas.

„Išgirdusios, kad būsto interjerą teks įrengti rūsyje, žinoma, pirmiausia pagalvojome, kad tai ne pati geriausia vieta gyventi, tačiau apžiūrėjus patalpas nuomonė kiek sušvelnėjo, mat ten buvo pakankamai didelė erdvė – per 60 kv. metrų, aukštos, kone tris metrus siekiančios lubos, o kadangi buvęs rūsys išsidėstęs pietinėje pusėje, kad ir pro mažus langus, saulė čia vis tiek patenka“, – pasakojo Mėta.

Rūsyje kūrėjos akis pirmiausia pagavo kolonas, jas būtinai norėjo tinkamai panaudoti, o būsimas interjeras turėjo išryškinti originalią pastato struktūrą – ir tas masyvias kolonas, ir storas sienas.

Tačiau didžiausias iššūkis laukė tada, kai teko tamsią negyvenamą erdvę paversti jaukiu būstu. Keli nedideli langai vienoje pusėje ir neapšviesta likusi buto dalis išties reikalavo netradicinių architektūrinių sprendimų.

Kūrėjos ilgai nesvarstė, kai šovė mintis pakelti grindų lygį aplink kolonas – taip buvo sukurta jauki poilsio zoną šviesiausioje buto dalyje. Tamsesnėse erdvėse įkurdinta virtuvė ir vonios kambarys, tačiau jiems parinktas subtilus apšvietimas.

Į miegamąjį atveda anga be durų – taip natūraliai pavyko pratęsti ir išplėsti erdvę, o kartu į poilsio platformą iš miegamojo patenka dienos šviesos, mat ten pavyko išdidinti langą sujungus tris mažus į vieną.

Siekdamos suvienodinti skirtingą miegamojo ir drabužinės patalpų grindų lygį, architektės suprojektavo pakylą lovai.

Kadangi miego patalpa siaura ir pailga, prie įprasto lovos baldo būtų net sunku prieiti, o pakyla išsprendė šią problemą. Atsivėrusią akmenų sieną miegamajame buvo nutarta ne apsiūti statybine medžiaga, o nudažyti baltai – patalpai tai suteikė išskirtinumo.

Visi kiti skirtingi paviršiai – betonas, grubios faktūros tinkas buvo nudažyti taip pat baltai, kad dar labiau išryškėtų tekstūrų kontrastas.

„Įdomiausia, kad užsakovui nepateikėme jokių šio buto vizualizacijų, tik porą eskizų ir trumpai papasakojome, ką ir kaip norime daryti. Mūsų idėjas jis iškart palaimino.

Nors tikrai nedėjome daug vilčių į šį projektą, galutinis rezultatas pranoko net mūsų pačių lūkesčius“, – prisipažino kaunietės architektės.