Turėtumėte noro kasdien grėbti spyglius, rinkti kankorėžius, nulaužtas sausas pušų šakas ir dar prižiūrėti dešimtis kitų augalų? Tikrai tam ryžtųsi ne kiekvienas. Tačiau miesto pakraštyje įsikūrusiai kauniečių šeimai tai savotiška meditacijos forma.

„Ir meditacija, ir saviraiška. Mes esame meniški žmonės – vyras mokėsi dailės, o aš – muzikos. Gal todėl ir patinka kurti grožį, nesvarbu, kad reikia įdėti daug darbo“, – pokalbio metu geros nuotaikos neslėpė Kleboniškyje su vyru Žilvinu namo aplinką puoselėjanti Asta Giedraitienė.

Moteris tikino su siurbliu po išpuoselėtą kiemą nevaikštanti, nors ir apie tai kartais pagalvojanti – spyglius 22 arų sklype jau maždaug dvidešimt metų iš žolės ir skaldos takelių beveik kasdien iššukuoja tiesiog paprastu lapų grėbliu.

„O mūsų pušys ošia kaip pajūryje“, – lyg nukreipdama mintis nuo nelengvo darbo sakė A.Giedraitienė.

Tądien, kai tarėmės dėl pokalbio, Giedraičių sodyboje pušys buvo genimos. „Anksčiau tai darėme patys, o dabar jau tenka kviestis specialistus, nes pušys aukštos, reikia specialios įrangos“, – paaiškino namo šeimininkė.

Ieškojo kitokio sklypo

Kai 2001 metais Giedraičių šeima svajojo apie namą Kaune, ieškojo sklypo, kuriame augtų pušys. Tokį surado miesto pakraštyje esančiame Kleboniškyje. Tiesa, pušynu sklypas tada gerąją prasme dar nekvepėjo, nors jame augo šimtai pušų.

„Pušelės buvo nedidelės, apie 12 metų, tankiai susodintos, apžėlusios, tačiau sklypas mums patiko, pajutome, kad tai ta vieta, kurioje norėtume kurtis“, – prisiminimais dalijosi A.Giedraitienė.

Dalį pušų kauniečiams teko iškirsti, tačiau paliko apie 60 medžių.

Namą šeima pasistatė per metus ir iš karto puolė kurti jo aplinkos. Pušyne dirva rūgšti, tad ne visi augalai gali augti. Todėl rinkosi visžalius ir rūgščią dirvą mėgstančius.

„Bandėme sodinti ir kitokių, tačiau jie skurdo, teko atsisakyti“, – paaiškino namo šeimininkė.

Sutuoktiniai aplinką kūrė patys, be specialistų patarimo. Važiuodavo į medelynus augalų, vėliau ieškodavo jiems pasodinti tinkamos vietos.

Nelengvą darbą jau po dvejų metų vainikavo sėkmė – 2003 metais Giedraičių sodyba buvo pripažinta gražiausia Kaune.

„Svarbiausias reikalavimas buvo, kad aplinką šeimininkai būtų sukūrę patys, be specialistų pagalbos. Atvažiavo komisija, apie augalus, jų priežiūrą klausinėjo, norėjo įsitikinti, ar sakome tiesą“, – prisiminė A.Giedraitienė.

Džiugina rododendrų žiedai

Kauniečių sklype tarp pušų auga kukmedžių, puskiparisių, kadagių, koloninių tujų, kelios retesnių veislių eglutės.

Žydinčių vienmečių gėlių šeimininkė pasisodina tik į vazonus. Kartais juk norisi daugiau spalvų.

„Gražu dabar, nes žydi rododendrai“, – džiaugėsi Ž.Giedraitis, kuris ne tik neprieštarauja, kai žmona nusprendžia dar kokį nors augalą pasodinti, bet ir pats noriai dalyvauja svarstant, kaip pagražinti namo aplinką.

Šiuo metu kauniečių kieme žydi net 20 įvairiaspalvių rododendrų.

Jie džiugina ne tik šeimininkų akis, bet ir sulaukia svečių pagyrimų.

Ar augalų priežiūra patikėta tik žmonai?

„Aš, kaip ir visi vyrai, labiau atlieku tik fizinius darbus. Kur reikia iškasti, ten kasu, kur lentą prikalti, ten kalu. O kasdienis darbas yra jos“, – sakė Ž.Giedraitis.

Šeima ne tik savo namų aplinką puoselėja, bet ir prižiūri už tvoros esančią valstybinę žemę, nes jos niekas kitas netvarko.

Nieko pakeisti nenorėtų

Kai Giedraičiai pasistatė namą ir ėmėsi puoselėti jo aplinką, jokių specialių žinių tam neturėjo. Abu yra baigę Kauno technologijos universitetą – vyras krimto ekonomikos, o žmona – radioelektronikos mokslus. Tiesa, pagal profesiją moteris taip ir nedirbo.

Iki studijų Ž.Giedraitis dar buvo išbandęs ir jūreivio – laivo šturmano – duoną. Kas žino, gal būtent Baltijos pajūrio pušų ošimas ir pagimdė svajonę gyventi pušyne.

Sutuoktiniai kiekvienas turi savo nedidelius verslus. Todėl A.Giedraitienė džiaugėsi, kad dabar gali susiplanuoti laiką taip, kad rastų jo aplinkai puoselėti: „Buvo labai sunku, kai tik po darbo valandų galėdavau to imtis.“

Jei šiandien iš naujo kurtųsi, ar rinktųsi kitą vietą gyventi ir kitokią aplinką?

„Nieko nekeisčiau. Man viskas patinka, ką sukūrėme“, – nesudvejojusi atsakė kaunietė. Net skalda grįstų takų gal neatsisakytų?

„Kai kūrėmės, atrodė, kad jų reikia: patogiau nueiti iki sūpynių, pirties. Pievą prižiūrėti lengviau, nei spyglius iš akmenukų išgrėbti, tačiau man tie takeliai patinka. Neseniai atnaujinome“, – atviravo A.Giedraitienė.

Patys puoselėja ir užmiesčio sodybą

A. ir Ž.Giedraičiai turi ir poilsio sodybą Ariogalos krašte (Raseinių r.). Ją taip pat puoselėja patys – yra pasodinę pušų, žydinčių augalų.

Vos nuvykę sutuoktiniai pirmiausia susitvarko aplinką: žmona grėblį į rankas, vyras – žoliapjovę ima. O tada jau ilsisi.

Sodyboje, kaip ir prie namo Kaune, daugiau darbo būna po žiemos, nes tenka viską iš pagrindų sutvarkyti. Vasarą aplinkos priežiūra nenuvargina.