Ant Alytaus pastatų sienų atsirado piešiniai. Visi, kas mena miesto pilkumą, turėtų maloniai nustebti! Žinoma, galbūt šiek tiek gaila, kad baltu audeklu, o ne spalvingais piešiniais, pagyvintas pastatas vaiduoklis šalia rotušės, bet sienos pasirinktos tos, kurių savininkai sutiko dalyvauti projekte. Panašu, kad ir savininkai, ir alytiškiai, aktyviai stebėję piešinių atsiradimą, rezultatu liko patenkinti.

Sienų tapyba Alytuje kuriama ant konkrečių pastatų, surinkta ir medžiaga apie jų istoriją.

Painiava dėl terminų

Šią savaitę net ir labai skubantys praeiviai buvo priversti stabtelėti ir pakelti galvą: ant pastato Ugniagesių gatvėje siuvėją ir kates piešė žinomas scenografas Artūras Šimonis, Šaulių namų siena atiduota Artūr Širin fantazijai, Darius Janonis triūsia prie buvusio telegrafo pastato, o Alytaus sienų valdovu tituluojamas alytiškis Pijus Šematulskis spalvomis „įvaizdino“ prieškario autobusų stoties (dabar – viešbutis „Šolena“) istoriją, Jaunimo centro sieną kalbina žinomas menininkas, grafičių pradininkas Lietuvoje, Tadas Vincaitis.

Šie piešiniai ant sienų atsirado dėl projekto „Namai suARTina“, kurį įgyvendina Alytaus miesto teatras. „Mums tenka ne kartą išgirsti klausimą, kodėl ėmėmės tokios iniciatyvos? Turbūt visų pirma todėl, kad teatro formos taip pat yra labai įvairios, jis gali būti ir gatvės menas“, – sako Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė.

Nors patys projekto rengėjai Alytuje ant sienų atsirasiančius piešinius įvardijo kaip neofreskas, dėl terminų yra tam tikros painiavos. „Grafičiai ir gatvės menas (street art) yra nelegalus menas, jis dažnai painiojamas su muralizmu. Ką mes dabar darome Alytuje, yra muralizmas, tai – užsakomasis menas. Maištas niekur nedingo, mes visi turime asmeninių projektų, kuriuose mažiau galvojame apie vartotoją, ir temos aštresnės“, – sako projekte dalyvaujantys autoriai.

Jie neneigia, kad užsakomieji dalykai turi tam tikro karamelės prieskonio, tačiau faktas tas, kad gatvės meno festivaliai galėtų vykti labai jau trumpai. A.Širin priduria, kad maištas veikiau transformavosi, o tai susiję su kita situacija, kai kūrėjas šiandien turi daug laisvių, jo, kaip asmenybės, nebevaržo sistema.

Sau neįprastu kūrybiniu amplua – sienų tapyboje – debiutuojantis scenografas A.Šimonis neslepia, kad jam asmeniškai labai patinka meninis chuliganizmas – tam tikra reakcija į socialinius, politinius dalykus, provokuojanti gilesnius apmąstymus. „Manau, kad būtent gatvės menas pulsuoja ir kaip gyva versmė maitina iš jo išeinantį muralizmą, kuris yra užsakomasis“, – pastebi A.Šimonis.

Dairosi į miegamųjų rajonų sienas

Alytus nepasižymi ypatinga istorine architektūra, daug sovietinio periodo pastatų, miesto centre kai kurie tapę vaiduokliais. Ar gali situaciją bent iš dalies pakeisti, pagyvinti sienų tapyba? Projekto „Namai suARTina“ dalyviai neabejoja, kad tikrai taip.

A.Šimonis sako pasivaikštinėjęs po Alytų ir pastebėjęs, kad mieste vyrauja arba tipiškai tarybinė architektūra, arba tarpukario pastatai, kurie „labai subjauroti plastmasiniais dalykais“.

„Galbūt muralizmas galėtų būti kažkokia išeitis, kuri įneštų tam tikro kontekstualumo? Architektūroje vyksta toks reiškinys, kai autentišką paveldą leidžiama niokoti proporcijomis, reklamomis. Jo pavyzdys Kaune – Vlado Putvinskio gatvė, kurioje gausu autentiškų tarpukario ambasadų, bet jos užkrautos įstiklintais balkonais, stogeliais, deja, panaši situacija ir Alytuje“, – sako A.Šimonis, ieškojęs mieste bent vieno nesubjauroto istorinio pastato, bet taip ir neradęs.

Jo manymu, miestą ypač pagyvintų piešiniai ant tipinių sovietinių pastatų, galbūt – teminiai, sukuriantys tam tikrą jungtį. Jis priminė Rytų Vokietiją, Berlyną ir Leipcigą, kurie dėl tapybos ant sienų įgavo visai kitą paveldą ir jo istoriją.

A.Širin pastebi, kad jam, kaip kūrėjui, žinoma, norėtųsi kuo daugiau įvairesnių sienų, apleistų ir ne, nes aplinka turi didžiausią žavesį, tačiau nusižiūrėti tinkamą sieną neužtenka. Kelias iki rezultato – piešinio – neretai užtrunka iki pusės metų, o pasitaiko, kad visos autoriaus pastangos nueina vėjais, nes savininkas nesutinka, arba paaiškėja, kad pastatas priklauso savivaldybei.

„Pastatų savininkus Alytuje buvo labai lengva įkalbėti, netgi priešingai – prašydavai vienos sienos, o jie pasiūlydavo dvi. Ypač dabar, kai pamatė, kad atsiranda piešiniai, jau skambina ir siūlo. Todėl manau, kad šis projektas galėtų būti tęstinis, tikiuosi, kad po metų vėl pakviesime į Alytų. Kita vertus, nueiti kelią iki piešinių nebuvo taip jau paprasta, nes galioja tikrai daug draudimų ir taisyklių. Labai džiaugiuosi, kad miesto savivaldybė pagelbėjo, taisyklės buvo supaprastintos. Asmeniškai man atrodo, kad bijoti nereikėtų, nes sienos yra tik pastato rūbas, jį galima keisti. Perdažyti naujai, renovuoti“, – sako I.Pilvelytė.

Piešinys saugo sieną labiau nei vaizdo kamera

Paskelbus pastatus, ant kurių sienų atsiras piešiniai, nurodant jų istorijos užuominas ir paliekant tam tikrą intrigą, kas juose įsikūrę šiandien, projekto „Namai suARTina“ sumanytojai susidūrė su netikėta problema.

„Mūsų pradėjo klausinėti, o kas yra tas telegrafas ir kur Alytuje jis buvo įsikūręs? O autobusų stotis tarpukariu? Tada supratome, kad jaunimui istorija jau yra ir sovietmetis, taigi labai svarbu tą atmintį įprasminti vizualiai – piešiniuose ant miesto pastatų sienų“, – sako I.Pilvelytė.

Istorikas Vilmantas Dunderis primena, kad apie miesto istoriją tikrai žinome ne viską. Pasirodo, prieškaryje Alytuje buvo trys autobusų stotys, ant vienos jų, dabartinės „Šolenos“, atsirado P.Šematulskio piešinys. Čia ir atsakymas apie projekto naudą – istorinės atminties pratęsimą. O kadangi pastatų istorija taip pat surinkta, siekiant pagelbėti dailininkams, tai ateityje tikimasi paleisti turizmo maršrutą Alytuje, aplankant sienų piešinius ir pasakojant pastatų istorijas. Pirmoji tokia ekskursija jau įvyko.

„Tai, kad ant pastatų sienų atsiranda piešiniai, yra pliusas pirmiausia pačiam miestui. Piešiniais paženklintos vietos tampa atpažįstamos, čia skiriami pasimatymai. Piešinių pavadinimus, dar net nebaigus jų piešti, čia pat sugalvoja praeiviai“, – patirtimi dalijasi projekte dalyvaujantys kūrėjai.

D.Janonis pasakoja, kad neigiamų reakcijų Alytuje kol kas nesulaukė, bet kituose miestuose pasitaiko išankstinių stereotipų – esi vandalas, jei turi tam tikrą priemonę rankose, nesvarbu, ką pieštum. Piešdamas ant Šaulių namų, A.Širin sulaukė klausimo, ką reiškia jo pasirinktas simbolis. Teko paaiškinti, kad tai – tarptautinis taikos ženklas.

Ar projekto dalyviai nebijo, kad jų piešiniai bus sugadinti chuliganų?

„Pasakyčiau, kad piešinys saugo sieną labiau nei vaizdo kamera, o praktika rodo, kad tikriausiai gerbia. Bet ypač judresnėse vietose, gatvėse, žinoma, pasitaiko visko“, – sako P.Šematulskis.

Savo autorystę piešinių autoriai ženklina parašu, tačiau LATGA gatvės meno ar muralistų kūrinių autorinių teisių nesaugo. Pijus pasakoja, kad sukūrę piešinius ant „Paramos“ tvoros jau sulaukė klausimų, ar galima atsispausti juos ant marškinėlių. „Kodėl ne?“ – klausia dailininkas, su džiaugsmu leidęs savo piešinį naudoti Alytuje įsikūrusiai gyvūnų prieglaudai – geram reikalui.

Gatvės meno akcijų kuratoriaus, iš Alytaus kilusio P.Šematulskio nuomone, galima sakyti, kad požiūris į sienų tapybą Alytuje pasikeitė iš esmės. Prieš 12 metų jo iniciatyva ant „Paramos“ tvoros atsirado pirmieji legalūs grafičiai. Ruošiantis naujam projektui, prieš kelias savaites Pijui teko padengti juos gruntu, paslepiant senuosius piešinius. „Buvo labai keista matyti žmonių reakcijas, jie piktinosi, kodėl aš „niokoju“ piešinius“, – juokiasi dailininkas.