Sostinės centre 1997-aisiais duris atvėręs restoranas „Da Antonio“ remonto nebuvo matęs nuo įkurtuvių, tad jo šeimininkas Antonio Salvatore Meschino su žmona Asta jau prieš kelerius metus svarstė apie jo kapitalinį atnaujinimą, net turėjo parengtus interjero projektus. Tačiau kažkas jiems netiko, tad didieji darbai vis buvo atidėliojami.
Pagaliau ryžtis remontui šeimininkus paragino iš Italijos atvykę bičiuliai, kai visi kartu jie pietavo restorane. Išgirdęs draugų patarimą Antonio atsisuko į žmoną: „Na, kas gi mums sukurs interjerą?“
Daug negalvodama Asta ištarė pažįstamos architektės vardą: „Jurgita.“ „Ir kaip tik tuo momentu į restoraną įeinu aš su drauge, – pasakoja interjero architektė Jurgita Paškevičiūtė. – Išvydę mane tarpduryje šeimininkai pradėjo juoktis, o Antonio net paklausė žmonos, ar mes susitarusios susitikti. Nebuvome susitarusios. Tačiau tai buvo ženklas.“
Daugiau nei per dvidešimties metų karjerą J.Paškevičiūtė projektavo ne vieną visuomeninės paskirties interjerą, tačiau jau legendiniu virtusio Vilniaus restorano interjero kūrimas jai teikė ypač daug džiaugsmo. Nes jautė šiltą ryšį su užsakovais, o ir jokia paslaptis – tai vienas mėgstamiausių architektės restoranų.
Tačiau kartu tai buvo didžiulis iššūkis, mat kapitalinis 93 kv. metrų ploto restorano remontas buvo atliktas per 25 dienas.
Senąjį interjerą primena tik svečius pasitinkančios pergalės deivės Nikės freska, kuri buvo atnaujinta ir šiek tiek pakoreguota, ir trys pagrindiniai restorano šviestuvai. Jie taip pat buvo restauruoti. Visa kita restorane nauja – sienos, lubos, grindys, baldai, aksesuarai. Kone viskas atkeliavo iš Italijos. Kokie svarbiausi dalykai Jurgitai rūpėjo verčiant naują šio restorano puslapį?
„Kažkaip iškart pajutau, ko šiai vietai reikia. Atrodė, kad kas nors iš aukščiau sukūrė visą interjero scenarijų, kad buvau tik įrankis. Be to, labai padėjo užsakovė, nes ji turi puikiai išlavintą skonį ir aiškiai galėjo sudėlioti savo pageidavimus.
Mums abiem labai rūpėjo spalvos – jaukios ir šiltos, todėl dabar ten dominuoja pistacijų, alyvmedžių tonai.
Kokia interjero stilistika? Sušiuolaikinta klasika – kitokios ten neįsivaizduočiau“, – pasakoja kūrėja.
Ji iki šiol neatsidžiaugia rezultatu. Tiesa, virtuvės interjero architektė nejudino. Tai – ilgamečio restorano šefo Dmitrijaus Babenkos valdos ir tik jis žino, kaip ten geriausia kurtis.
O štai vienas geriausių Lietuvos virtuvės šefų Liutauras Čeprackas įsitikinęs, kad restorano interjere svarbiausią vaidmenį atlieka tie daiktai, kuriuos liečia svečiai, – indai, jie turi būti nepriekaištingos kokybės. Juk sienų ir lempų žmonės restoranuose nečiupinėja. Todėl kartu su interjero dizaino studijos „YES. Design. Architecture“ merginomis kurdamas per 400 kv. m restorano „Gastronomika“ interjerą Liutauras stengėsi neišleisti ten, kur tikrai gali sutaupyti.
„Koks absurdas mokėti už šviestuvą 10 tūkst., kai panašų galima rasti už 300 eurų“, – įsitikinęs šefas. Tačiau jo interjero pavadinti kukliu neapsiverčia liežuvis: Japonijoje pagamintas veidrodinis stogas, iš Šveicarijos atgabenta langų sistema, tris šimtus kilogramų sveriančios durys, Nobelio premijos laureato sukurtos elektros lemputės.
Ir nors tiek metų vilniečius savo patiekalais lepinęs vyras žino, kad sostinėje yra daugybė žmonių, kuriems itin svarbi restoranų prabanga, jis neabejoja, jog net tobuliausias interjeras neišgelbės blogo lėkštės turinio. „Užtrukome beveik trejus metus, bet įrengėme restoraną, kuris taps naujuoju restoranų standartu Lietuvoje“, – tikisi jis.
L.Čeprackas nori turėti savo ištikimų svečių, kurie į restoraną užsuktų dažnai, o ne tik paragauti naujienų. Tai ne proginis restoranas, tai bus gero maisto vieta, kurioje svečiams bus siūloma ir degustacijų, ir „a la carte“ meniu. Tiesa, naujajame restorane jis nelaukia nei šunų, nei su tėvais vakarojančių vaikų.
„Man svarbu lietuvišką virtuvę pakelti į aukštosios virtuvės lygį, atskleisti jos šaknis, parodyti išskirtinumą ir pasakoti kitų šalių istorijas, be kurių ji neegzistuotų, – sako šefas. – Modernioji lietuviška virtuvė istorine prasme sudėliota iš įvairiausių patiekalų, kurių receptūroms amžiams bėgant įtaką darė įvairiausios kultūros ir patirtys.
„Kijevo“ kotletą jau valgo penkios kartos, jis tarsi atspindi sovietmečio virtuvę. Sunku būtų į tai nekreipti dėmesio, tai – mūsų kulinarijos istorija. Maistas turi žadinti prisiminimus.“
Visada atsargiai kalbėjęs apie „Michelin“ gido vertintojų vizitą į Lietuvą šiandien Liutauras nebe toks griežtas: „Pastaruosius metus nieko daugiau ir nedariau, tik mokiausi, dairiausi, kas vyksta pasaulyje. Ir jei kada nors „Michelin“ gido žmonės čia užsuktų, noriu būti jų vertinimui pasirengęs kaip įmanoma geriau.“
Vis dėlto „Gastronomikos“ atidarymo teks palaukti iki rugsėjo – pandemijos skaudžiai paliesto verslo atstovas skaičiuoja, kad nors karantino sąlygos sušvelnėjo ir jie jau galėtų priimti svečius, dabar to daryti tiesiog nebeapsimoka. Restoranus mėgstantys lankyti žmonės, taip ilgai sėdėję namuose, skubės prieš kiekvieną savaitgalį sprukti iš miesto, o tie, kuriems ir anksčiau jo gaminamas maistas atrodė per brangus, tikrai nekeis įpročių.
Sėkmės lydimos verslininkės, deimantų namų „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ įkūrėjos Danos Ribas sūnui Patrikui (25 m.) likimas gėrybių taip pat nepašykštėjo. Jaunas vyras daugiau nei prieš metus sostinės Stiklių gatvėje atidarė kavinę „Augustas ir Barbora Love Story Cafe“, kurioje ne tik galima pasimėgauti gardžia kava, desertais ir užkandžiais, bet ir pro didžiulį stiklą stebėti, kaip šlifuojami deimantai, čia pat įsigyti juvelyrinių dirbinių su jais.
Patrikas neslepia, kad karantinas išvijo iš jo meilės restorano labai daug svečių ir dabar, jam sušvelnėjus, dauguma jų dar negrįžo, tačiau jis nusiteikęs optimistiškai.
Verslininkas neketina liūdėti, priešingai, jis pasiryžęs savo kavinės ir miesto svečiams kelti ūpą, vaikyti sunkią pandemijos energiją.
Į pagalbą jis pasikvietė prie 75 kv. m kavinės interjero kūrybos prisidėjusį floristą Mantą Petruškevičių, paprašė jo padekoruoti kavinės išorę. Sukurti ką nors įspūdinga ir spalvota, kad visus džiugintų.
Idėjų nestokojantis M.Petruškevičius istorinį pastatą, kuriame įsikūrusi „Augustas ir Barbora Love Story Cafe“, papuošė žydinčia pieva, iš kurios kyšo vienaragių galvos. Dabar ši vieta pristabdo kone visus praeivius – jie tuoj traukiasi telefonus ir skuba įsiamžinti gėlių jūroje. Ir tai dar ne viskas.
Karantinas praėjusią savaitę pratęstas, tačiau P.Ribas neatsisako planų šalia kavinės esančiose patalpose įkurti laundžo tipo kokteilių barą ir jau svarsto, kaip jis galėtų atrodyti.
Neabejotinai pirmiausia ten turi būti sukurta gera atmosfera, tai svarbiausia, o tam jį įkvepia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija.
Juk kunigaikščio motina kilminga italė Bona Sforza į Lietuvą atvežė brangakmenių, lavino miestiečių estetikos suvokimą.
Todėl Patriko kavinėje ir būsimoje kokteilinėje, pavadintose legendinės poros vardu, jau lyg ir užkeltos subtilaus, kiek prabangaus interjero kartelės.
„Norėjau sukurti autentišką lietuvišką kavinę, kurioje rinktųsi įsimylėjėlių poros, kurioje žmonės galėtų jaustis laisvai ir patogiai, kurioje būtų malonu išgerti kavos, skaniai pavalgyti, stebėti, kaip atsiranda juvelyriniai dirbiniai su deimantais“, – sakė Patrikas.
Neseniai jis itin entuziastingai palaikė Stiklo kvartalo senbuvio restorano „Cozy“ savininko Bernie ter Braako idėją per karantiną prie tuščių keturiolikos restoranų staliukų pasodinti 60 manekenų, papuoštų originaliais Vilniaus dizainerių ir mados prekės ženklų, Senamiesčio butikų kurtais sezono deriniais.
Tokia originalia mados akcija Stiklo kvartalo bendruomenė tikisi padėti išlaikyti būtiną saugų atstumą Senamiesčio restoranų viduje ir jų lankytojus supažindinti su naujausiomis mados tendencijomis.
