Patogumais ši moteris vadina ne jungiklius ar čiaupą, kuriuos paspaudęs ar pasukęs ką nors gauni – šviesos ar vandens, gyvenime ir kūryboje stereoptipų neturinčiai Jurgitai didžiausias patogumas – pačios sulaužyti rėmai, kažkada jai trukdę laisvai mąstyti.
Bėgo iš Vilniaus, kad pradėtų naują gyvenimą
„Esu sveiko proto, ir taip, neneigiu, kad dabartinis, gana izoliuotas mano gyvenimas turi savų pranašumų ir trūkumų. Tačiau tada, kai supratau, kiek daug laiko, pastangų ir pinigų iššvaisčiau bandydama susikurti poreikius tenkinančią aplinką, kitos išeities nemačiau, tik pabėgti nuo civilizacijos.
Supratau, kad miestą formuoja dauguma ir todėl ten nebus taip, kaip reikia man. Bėgti iš Vilniaus – tai buvo galimybė pradėti gyvenimą iš naujo.
Kodėl pirkau tas griuvenas, o ne bent kiek normalesnį namą? Nes tik tiek teturėjau santaupų“, – pasakoja Jurgita.
Ji nuo vaikystės labai alergiška beveik viskam, kas nors kiek turi sintetinių priemaišų, – neslepia, tai irgi prisidėjo prie plano kurtis gamtos prieglobstyje.
Vilnietė niekada neverkė, kaip jai nesiseka dėl sunkios ligos formos, nesigūžė į kampą ir dėl to ašarų neliejo. Alergija net neatgrasė nuo architektūros studijų – koks skirtumas, ar nuo sąsiuvinių popieriaus rankos žaizdotos, ar nuo brėžinių.
Iš prabangos nėrė į gamtos prieglobstį
Būdama vos 24 metų Jurgita su draugu, įsipareigoję bankui, įsigijo savo svajonių namus – keturių kambarių butą Senamiestyje. Tuomet ji dirbo vienos įmonės verslo plėtros skyriuje, rūpinosi parduotuvių įvaizdžiu.
Tad ir savo būstą Senamiestyje įsirenginėjo taip, kaip svajojo, – itin prabangiai. „Su itališkais šviestuvais ir pagal naujausias tendencijas“, – su neslepiama ironija pasakoja Jurgita. Tačiau vieną dieną virš jos išpuoselėto buto prakiuro stogas. Ir tada prasidėjo daugiau nei dešimtmetį trukusi kova už teisę turėti tvarkingą stogą virš galvos, kuri atėmė daug nervų ir sveikatos.
„Daugiabutis mane tiesiog pribaigė. Mūsų name – 12 butų, o tai reiškia dvylika skirtingų šeimų. Vieniems jų rūpi aplinka, kurioje gyvena, kitiems – viskas dzin, – kaimynų elgesiu stebėjosi Jurgita. – Žmonės dar iki šiol nesupranta, kad jų turtas prasideda gerokai anksčiau nei įėjimo durų kilimėlis. Pastatu, jo konstrukcijomis ir aplinka reikia rūpintis nuolat, o ne tada, kai pro šviestuvų skyles bėga kriokliai.“
Ji norėjo suremontuoti stogą, siūlėsi apmokėti darbus, kad tik nereikėtų maldauti kiekvieno kaimyno parašo, patvirtinančio, jog jie sutinka, kad tas stogas būtų tvarkomas. Tačiau valstybinių įstaigų tarnautojai buvo abejingi. Teisybės ieškotoja pavargo ir nusivylė. Tada dar apskaičiavo, kiek per metus išleidžia nuomodamasi 42 kvadratinių metrų patalpas, kuriose buvo įkurta jos dizaino studija „Absurdo idėjos“, nes dėl kiauro stogo namuose nei dirbti, nei gyventi negalėjo, ir per dieną apsisprendė – dingsta iš Vilniaus.
„Man reikėjo tokios vietos, kurioje tik aš pati už viską būčiau atsakinga, galų gale kur niekas mano erdvėje neapspjaudys turėklų ir nepridergs tarpuvartėje“, – tiesiai kerta Jurgita.
Apleista sodyba su keturiais hektarais – apgalvotas ir pasvertas pasirinkimas. Ji ryžosi, kaip pati sako, kelti save iš sociumo, o sodybą – iš pelenų.
Teko gyventi po atviru dangumi
Laukuose 2013 metų pavasarį miestietė pradėjo kurti savo naująjį, aplinkai nekenkiantį gyvenimo būdą. Sulindusi į apsauginį kombinezoną, užsitempusi respiratorių gerą pusmetį nuo ankstaus ryto iki sutemų tiesiog rinko ir rūšiavo šiukšles.
Ji teturėjo tris pagalbininkus: kastuvą, grėblį ir kirvį. Sako, nereikia brangios technikos norint gyventi tvarkingai. „Tiesiog imi ir darai“, – žvelgiant į jos įveiktus šiukšlių kalnus darbštumu nustebina pašnekovė.
Laužas, primityvūs įrankiai, miegas po atviru dangumi – tai buvusiai žinomos kompanijos dizainerei, dirbusiai moderniame biure, neatrodė žeminantis reikalas. Priešingai, toks būvis leido aškiai suprasti ir atsirinkti tai, ko jai iš tikrųjų eikia.
Maloniai stebino ir kaimynystė, seniūnijos darbuotojai, kurie, pamatę, kaip viena moteris tvarkosi žemėje, kuri dešimtmečius buvo niekam nereikalinga ir apleista, jie siūlėsi į pagalbą. Neprašyti ir be jokio atlygio. Tačiau jų pagalbą, kaip, beje, ir gyvenimo draugo, kol kas vis dar gyvenančio mieste, retai priimdavo. Tiesiog pačiai buvo smalsu, kiek gali padaryti vienas aiškų tikslą turintis žmogus.
Supratusi, kad šimtamečių statinių nepavyks iki žiemos paruošti gyvenimui, Jurgita pasistatė nedidelę laikiną studiją, pakako nusipirkti statybinės medienos, elektrinį suktuką medsraigčiams susukti ir diskinį pjūklą medienai pjauti.
„Laikinoje studijoje gyvenu ir dirbu iki šiol gyvenu, ne todėl, kad tingiu statyti namą ar nesugebu jam susitaupyti pinigų, o dėl to, kad man tų 15 kv. m visiškai užtenka. Juo labiau kad didžiąją laiko dalį praleidžiu lauke“, – pasakoja moteris.
Neskubėjimas ir darnus sugyvenimas su aplinka padėjo Jurgitai prisijaukinti savo alergiją, išmokti maksimaliai ją valdyti ir leido geriau suvokti, ko ji nori ir ko jai iš tikrųjų reikia. Tad apgriuvusio tvarto ir kluono nutarė neberemontuoti, o juos nugriauti ir leisti žemei kvėpuoti. Kartu ir malkų ne vienai žiemai prisipjovė.
Tokio dydžio statinių remontuoti neapsimoka, ji apskaičiavo, kad iš renovacijai reikalingų medžiagų galėtų pasistatyti naujus namus. „Aš tai vadinu ekologiška ekonomika“, – šypsosi.
Iki šiol ir jos įrankių sandėlis nepadidėjo. Pradžioje nebuvo jiems pinigų, o kadangi iki dabar išmoko suktis su turimais – kam išlaidauti.
Užsakovai lanko architektę jos valdose
Per kelerius metus architektė susimažino savo išlaidas tiek, kad pakaktų dirbti nuo balandžio iki spalio pabaigos. Kai negali vartoti jokių vaistų – nes ir jiems alergiška, labai svarbu atvėsus nepasigauti sezoninio gripo. Moteriai susiformavo nauji įpročiai, o senieji poreikiai patys atkrito.
Dabar, jau visai artėjant šiltajam metų laikui, jos gyvenimas intensyvėja, reikia rūpintis ne tik uždarbiu – projektuoti interjerus, bet ir pjauti veją, tvarkytis darže, rinkti vaistažoles.
Pasižmonėti ji išvyksta retai. Jei rengia interjero projektą, vieną dieną per savaitę aplanko statybininkus užsakovų objekte.
Paprastai projekto tūrinį su klientais ji susiderina nuotoliniu būdu, gyvai susitinka kelis kartus, kad pajustų erdvę ir aplinką, kuriai kurs naują funkciją ir apdarą. O ir patys užsakovai mielai aplanko Jurgitą, ypač tie, kurie svarsto apie mažesnio ploto būstą. Tokiems rūpi apžiūrėti, kaip kūrėja telpa savo nykštukinėje studijoje.
Kuriamiems interjerams Jurgita būtinai pagamina kokią nors įdomesnę detalę iš turimų daiktų, užsakovams neretai padovanoja ir pačios siūtą pirkinių krepšį.
Gyvenimo vertę pajuto per praradimus
Per šimtą kilometrų nuo Vilniaus įsikūrusi architektė prisipažįsta, kad jos profesinį gyvenimą palengvino itin išpopuliarėjusios vaizdo konferencijos bei renginiai – kai reikia, gali bet kurioje sudalyvauti. „Manau, neilgai trukus koks nors Žibučių kaimo mažasis genijus galės rinktis bet kurį sostinės licėjų“, – nuotoliniu mokymusi ir bendravimu žavisi ji.
Kažkada uoli vartotoja, madingų interjerų kūrėja dabar gyvena ir kuria kitaip, gamtos ritmu, atsakingai, tačiau dar daugeliui nesuprantamai. Jei ant svarstyklių sudėtų du savo gyvenimus – aną ir dabartinį, ką jos rodytų?
„Užaugau lydima stereotipų: laimingas yra tas, kuris visko daug turi. Išmokau, kur yra širdis ir smegenys, bet niekas nepapasakojo, kam jos naudojamos. Ilgą laiką siekiau tapti tokia, kokią mane norėtų matyti mama, mokytojai, giminės, draugai.
Bet laikui bėgant, gyvendama daiktų ir paslaugų pasaulyje, pajutau savotišką nužmogėjimą, tikrai virtau tiesiog paprasta vartotoja. Supratau, kad tuoj per vartojimą nebematysiu žmogaus. Tada viskas ėmė suktis.
Juk mes nuo pat vaikystės apkraunami įvairiausiomis taisyklėmis, prievolėmis, įsipareigojimais. Vienas kitam tampame naudos davėjais ir gavėjais. O norint harmonijos, norint, kad vienas kitam netaptume našta, būtina išlaikyti davimo ir gavimo pusiausvyrą.
Todėl svarstyklės krypsta Utenos link, nes tik per savo asmeninius atradimus ir praradimus pajutau gyvenimo skonį ir jo vertę. Nebenoriu dirbti iki nukritimo dėl dar vieno naujo telefono. Nebenoriu gyventi tarp žmonių, kurie negalvoja apie kitą.
Manau, apskritai svarbiausia gyvenimo misija – nepakenkti šalia esančiam. Esame vienas nuo kito stipriai priklausomi“, – svarsto moteris, kuri laukuose atrado tai, ką buvo išbarsčiusi mieste gyvendama tarp abejingų žmonių.
