Tokie žmonės neabejoja, kad pasirinkę gerus architektus savo būstui įrengti gaus ne pinterestinį („Pinterest“ – tai toks virtualus iškarpų albumas, į kurį vartotojai gali įsegti (angl. „pin“) internete randamus namų interjero bei dizaino vaizdus) pasiūlymą, o subtiliai, tik jiems pritaikytą namų drabužį.
Kaip gi jiems pavyko užsitarnauti tokius sąmoningus užsakovus ir kaip jie sugeba prasibrauti į užsakovo mintis bei aptikti ten tai, ko jam labiausiai reikia, juk dažnai net patys tiksliai nežinome, ko norime?
„Pirmiausia žiūrime, ką turime, t.y. kokiame kevale bus kuriamas interjeras. Kokios yra architektūrinės duotybės, t.y. koks yra esamos architektūros charakteris, vertingos savybės ar trūkumai bei kokios galimybės redaguoti erdvę. Kaip ir ar įmanoma ją perplanuoti, kaitalioti pagrindines jos funkcijas. Dažniausiai viską, ką tik galime, ištriname tarp sienų, tada stengiamės pajausti erdvės charakterį, jos emociją, atidžiai klausome žmogaus pageidavimų.
Tarkime, jis mėgsta gaminti valgį, tada, aišku, daug dėmesio bus skiriama virtuvės zonai, jei daug dirba namuose, reikės patogaus darbo kambario, jei mėgsta svečius – erdvios svetainės su dideliu stalu vaišėms ir trijų miegamųjų.
Tada aiškinamės, kokios spalvos labiau patinka – šviesios ar tamsios, medžiagos – natūralios ar nebūtinai. Kai sudėliojame svarbiausius užsakovo poreikius, įvertiname galimybes tai transformuoti jo turimose erdvėse, imamės interjero formos“, – pasakoja L.Malcaitė.
Ilgus pokalbius su užsakovu architektė vadina projektavimo pamatu. Nes tik tie pokalbiai atrakina jų kūrybines galias, mat jokių schemų ar formulių, kaip sukurti gerą interjerą, „Inblum“ neturi, išskyrus tai, kad būtina sugalvoti įdėjinį interjero ar achitektūros stuburą, logiškai sudėlioti funkciją, kūrybiškai interpretuoti erdvę ir atliepti užsakovo poreikius.
„Vis gi gal viena taisyklė yra – kad taisyklių nėra“, – juokiasi Laura. Kartais jai ir pačiai atrodo, kad jau tiek visko prikurta, net baisoka, kad gali pasikartoti, tačiau taip neatsitinka turbūt todėl, kad kūryba yra nuolatinis nenutrūkstantis procesas paremtas idėjų paieška, o ne matytų formų atkartojimu.
Intuicija – ji irgi variklis, kai tas pačias a, b, c, sudėlioji vis kitaip. Net į klausimą, kas sufleruoja interjero ašį, Laura neturi vienareikšmio atsakymo. Kaskart tai įvyksta skirtingai. Ji prisiminė, kaip vieniems užsakovams pristatė savo parengtą gan drąsią interjero viziją.
Įvertinę darbą po sodrios pauzės žmonės teištarė: „Oho, nesitikėjome, kad taip, mums reikia pagalvoti.“
Ir dar tą patį vakarą jie paskambino kūrėjams ir prisipažinę, jog sėdi bare ir kalbasi vien apie interjerą, pasakė, jog tai, ką pamatė vizualizacijose, buvo jų svajonė. Laura šypsosi: „Kai toks įvertinimas, toliau užsakovai gali nebežiūrėti, kaip dirbame, įgauname visišką jų pasitikėjimą.“
Iš tikrųjų pasitikėjimas svarbu, tačiau dar smagiau, kai užsakovai noriai dalyvauja savo namų kūryboje. Nes kartais jie nė neįsivaizduoja, kiek valandų tenka sugaišti renkant vieną vienintelį atspalvį.
Štai pastarajame 180 kv. metrų bute Vilniuje sienoms bei baldams medienos beicą architektų komanda rinko iš daugiau kaip specialiai gamintų 20 pavyzdžių, o medienos paviršių – lukšto pavyzdžius siuntėsi iš Vokietijos, kol iš gausybės rago rado tinkamiausius.
„Atrodo, kokia čia juvelyrika užsiimame, bet kai visas susidėlioja į visumą, kai visi daiktai sustoja į savo vietas, supranti, kad kiekvienas krapštymasis buvo vertas tų ilgų valandų“, – sako Laura. Ji pritaria nuomonei, kad jei gerai sustyguotas būsto erdvių orkestras, jei sienos bei patalpų funkcijos atitinka užsakovo pageidavimus, tokiame bute ir be daiktų galima gyventi. Tačiau jei erdvės nesuvaldytos, gali prikrauti kad ir brangiausių dizaino ikonų, patalpos netaps namais, tik sandėliu.
„Inblum“ daugiausia kuria visuomeninius interjerus. Jų projektavimo specifika labai skiriasi nuo gyvenamųjų interjerų, tiek darbo procesu, tiek terminais.
Kai kuri konkrečiam žmogui, jis jautriau reaguoja ir į išlaidas, ir į estetiką, jam kyla daugiau abejonių, tuo užkrečia ir kūrėjus. Tuomet jie tampa atsargūs, subtiliai, žodis po žodžio, žingsnis po žingsnio pratinasi vieni prie kitų, jokių staigių judesių pristatant projekto viziją.
Įvertinę didžiulį minėtų užsakovų būstą, architektai pirmiausia pastebėjo, kad jame daug langų, pro juos matyti puiki panorama, tačiau išlaisvinančio iš daugiabučio gniaužtų jausmo nebuvo, įkvėpti atsiveriančius vaizdus pilna krūtine trukdė lyg suštampuotos kambarių sienos.
Dėl to svarbiausia funkcine idėja tapo nenutrūkstamas vidaus ir išorės ryšys, norėjosi kuo plačiau apžvelgti įspūdingą Vilniaus senamiesčio panoramą.
„Inblum“ komanda nutarė, jog šaltam akmens, betono ir stiklo perimetre būtina apgyvendinti medžio masyvo tūrius, kurie dar būtų ir įdarbinti – kaip spintos ir pertvaros. Medis ne tik sušildė aplinką, bet ir sukūrė galimybę keliauti po namus neįprastomis trajektorijomis: ne iš koridoriaus į kambarius, o aplink, ratu.
Pagrindinio miegamojo, drabužinės bei vonios blokas buvo atitrauktas nuo langų. Tai leidžia ne tik natūraliai šviesai sklisti po namus , bet ir iš bet kurios vietos matyti miesto panoramas.
Dar vienas elementas, minkštinantis erdvę, – tai veidrodinis pagalbinių patalpų tūris. Jis ištirpdė koridoriaus ribas.
Prislopintame, pilkame interjere baldus funkcinėse zonose buvo nutarta apšviesti tarsi scenoje. Šis kontrastas sukūrė erdvės daugiaplaniškumą.
Ypač Laura džiaugiasi įsiūliusi užsakovams virtuvės salai panaudoti biuro stalų mechanizmą – kad esant poreikiui jį būtų galima pakelti aukščiau – iki 90 cm ( ar 110 cm). Tuomet stalas tampa pusbariu arba baru, kurį galima panaudoti kaip papidomą darbastalį, ant kurio galima dėti vaišes, kai į namus susirenka daugiau svečių – tada visiems patogiau vaišintis stačiomis. Šeimos šventėms užtenka įprasto valgomojo stalo aukščio – 75 cm. Standartinis pakėlimo mechanizmas buvo įvilktas į naują „ Inblum“ komandos projektuotą dizainą, todėl nė iš tolo neprimena biuro stalo.
„Šis interjeras gana solidus, daug medienos, plieno, akmens, tačiau mums pasirodė, kad jis gal net labiau patiko jaunos užsakovų poros merginai. Todėl tik dar kartą įsitikinome, kad verta laužyti stereotipus – interjerai lytiškumo neturi“, – sako kūrėja, kurios antra aistra po architektūros yra muzika. Beje, šis pomėgis jai padeda ir profesiniame solfedyje.
Laura svarsto, kad gali pasirodyti, jog muzika yra elementarioji matematika, tiksliai natas sudėliojęs, gauni teisingą atsakymą, melodiją.
„Pasirodo, nė velnio, jokia matematika“, – pati sau prieštarauja. Muzika kaskart ją nustebina, kad iš kelių natų gali atsirasti vis naujas ritmas, skambesys. „Taip ir kuriant interjerą – kai atrodo, kad jau viską žinai ir viską išbandei, galvoje būtinai suskamba nauja melodija“, – sako vilniečių architektų komandos narė.
