Standartas – ir planuojant, ir apstatant
Sovietmečiu buvo statomi komunaliniai butai, kurių administratorius skirdavo valdžia. Pačius butus taip pat skirdavo valdžia, taigi, jų įsigyti ar, gavus, parduoti nebuvo galima. Tiesa, žmogus visuomet galėjo būti perkeltas į kitą butą. Tokiuose butuose gyvendavo po kelias šeimas, kurios dalydavosi bendra virtuve ir vonios kambariu.
Kooperatinius butus statė ir administravo susikūrusi bendrija. Šiuos butus buvo galima įsigyti, parduoti, paveldėti. Kooperatiniai daugiabučiai buvo statomi vadovaujantis sukurtais standartais, su tam tikrais patobulinimais, pavyzdžiui, panaudojant geresnes statybines medžiagas arba erdvesnį suplanavimą.
Bendrabučius statė, administravo ir skirstė darbovietės. Darbininkams būdavo skiriami atskiri kambariai, o patogumai būdavo bendri.
Atskirus butus taip pat statė ir administravo valdžia, butai buvo dalijami. Labiausiai atpažįstama vadinamoji chruščiovkė.
Sovietmečio standartas – mažas, ekonomiškas, skirtas tik būtiniausiems dalykams – pasigaminti maisto, išsimiegoti, planuota, kad visa kita – darbas, pramogos ar pan. – turi vykti už buto durų.
Numatyta vienam žmogui reikalingos gyvenamosios erdvės norma – 9 kv. m.
Kaip paaiškino Energetikos ir technikos muziejaus muziejininkė Viktorija Smailytė, butai buvo panašūs dėl kelių priežasčių. Buvo kuriamas butų standartas, t. y. toks pat erdvės dydis, pagal kurį taikyti ir nauji, mažesni baldai.
Panašumų rasdavosi ir dėl masinės gamybos bei lėtai besikeitusio dizaino, kuomet, nesant pasirinkimo, visi įsigydavo tokį patį daiktą. Pavyzdžiui, šaldytuvus „Snaigė“, gamintus Alytuje, Šiauliuose gamintus televizorius „Tauras“ arba „Šilelis“, siurblius „Saturnas“, „Audra“, gamintus Vilniuje.
Baldų komplektai (svetainės, virtuvės) taip pat kartojosi sovietinėse dizaino reklamose – tarp jų – trikojis trikampio formos stalas, Brigitos Adomonienės sukurtas fotelis.
Sprendimai pritaikyti ekonomiškiems butams
Anot V. Smailytės, Energetikos ir technikos muziejuje įrengta „chruščiovkės“ instaliacija sukurta vadovaujantis tipinio 1960-aisiais naujai įkurto miesto, Elektrėnų, daugiabučių buto išmatavimais ir interjeru.
Šis laikotarpis – šeštojo dešimtmečio pabaiga ir visas septintasis dešimtmetis – rodo tiek visos Sovietų Sąjungos mastu teiktą prioritetą gyvenamiesiems namams ir jų atnaujinimui, tiek Nikitos Chruščiovo vykdomą atšilimo politiką: tuo metu vyko perėjimas nuo individualios monumentaliosios architektūros, būdingos stalinistiniam laikotarpiui, prie didelių kiekių ir standartizuotų konstrukcijų.
Elektrėnuose ir kitose naujai kurtose gyvenvietėse (pavyzdžiui, Žirmūnų rajone) gyvenamieji namai statyti vadovaujantis visais to meto modernumo principais: standartizuoti keturių ar penkių (vietomis netgi devynių) aukštų pastatai, kuriuose įrengti masinės gamybos produktais apstatyti „ekonomiški“ butai.
Tai būdavo vieno, dviejų arba trijų kambarių butai, suprojektuoti vadovaujantis nustatyta 9 kv. m gyvenamosios erdvės ploto žmogui norma. Nustatytas ir žemesnis nei iki tol buto aukščio standartas – 2,5 m.
Kas dėl interjero, tai tuo laikotarpiu suaktyvėjo masinė gamyba. „Ekonomiški“ butai reikalavo „taupių“ interjero sprendimų, dėl to siūlyti mažesnių dydžių baldai, jie naudoti norint atskirti vieną erdvę nuo kitos (kilimai, sustumiamos pertvaros). Interjere plačiau naudotos modernios medžiagos – linoleumas, plastikas.
Beje, Lietuva, kartu su kitomis Baltijos šalimis, Sovietų Sąjungoje dėl naudotų natūralių medžiagų, organiškų formų, spalvotos tekstilės išsiskyrė inovatyviu baldų dizainu.
