„Norėjau, kad dabartinis miesto gyventojas pajustų, kad gatvės ir pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, bet visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai, – sakė G.Lunevičiūtė, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė. – Vyriausia mano knygos herojė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė gimė 1915-aisiais, jauniausia Reda Tursaitė – 1941 metais.
Kalbėdamasi su knygos herojais išgėriau kibirus arbatos. Suvalgiau kalnus pyragaičių ir sausainių. Pirkau gėlių ir su tomis pačiomis gėlėmis ėjau namo net pro lauko duris nežengusi, nes herojei pakilo kraujospūdis, liepė sugrįžti, kai bus šilta.“
Viena knygos herojė pradeda gyventi po pietų, o miegoti eina trečią nakties. Tad iki tų trijų nakties G.Lunevičiūtei teko sėdėti pas ją.
O kai kurių pasakojimų knygoje nėra, nes tai per daug asmeniška ir jautru, kad taptų vieša.
– Esate radijo ir televizijos žurnalistė. Prieš septynerius metus tapote miesto gide. Kaip prisimenate savo pirmą ekskursiją? – pasiteiravome G.Lunevičiūtės.
– Buvo mano gimimo diena – gegužės 31-oji. Su manimi po Vilnių vaikščiojo turistai iš Azijos.
Buvau ką tiktai baigusi kursus, prisiskaičiusi knygų, išmokusi ne vieną eilėraštį apie Vilnių, išsiaiškinusi visus niuansus, tad ir ėmiau smulkiai dėstyti apie rusų ortodoksus, katalikus.
Ir pajutau, kad manęs niekas nesiklauso. Po vienos ekskursijos supratau, jog turistams, ypač iš visai kitos kultūrinės terpės, reikia kur kas bendresnės informacijos. Jeigu nuvažiuotumėte į Mianmarą, ar visiems būtų svarbu sužinoti subtilumus apie budizmo rūšis?
Kurį laiką vedžiau ekskursijas grupėms iš svetur, dažniausiai iš Azijos, tačiau, atlėgus pradiniam džiaugsmui dėl naujos veiklos, susimąsčiau, kodėl pasakoju elementarius dalykus, kai žinau apie miestą kur kas daugiau, tik tai niekaip netelpa į dviejų valandų pažintį su Vilniumi pirmą ir gali būti, kad paskutinį kartą.
Taip atsirado teminės ekskursijos tiems, kurie Vilniuje gyvena arba dažnai lankosi.
O juos jau turėjai nustebinti, parodyti, kas galbūt yra po nosimi, reikia tik pakelti galvą.
Man patiko stebinti žmones – juk pati atrasdama vis daugiau Vilniaus paslapčių išgyvenau tokį pat džiaugsmą kaip ir tie, su kuriais tuo pasidalindavau.
Ekskursijos – intelektinis laisvalaikio leidimo būdas. Į jas ateina žmonės, kurie nori sužinoti ką nors įdomaus. Jiems nereikia nuobodžios istorijos pamokos apie mūro surišimo būdus ir krūvos datų.
– Apie ką buvo pirmoji vilniečiams skirta ekskursija?
– Tai buvo kalėdinis pasivaikščiojimas. Aš pasakojau apie miesto gyvenimą, kai ateidavo žiemos šventės.
Kas dabar žino, kokia Vilniuje vieta buvo vadinama Betliejumi? Ar yra matę angelus Pilies gatvėje? O kodėl jų sparnai kreivi?
Manau, daugelis žino, ką krikščioniškasis pasaulis veikia per Kalėdas, bet ką tuo metu darydavo žydai?
– Kaip surasti tokių smagių detalių, kurios sugula į įtraukiantį pasakojimą?
– Labai mėgstu dėliones, tad ir ekskursijos atsiradimo eiga – lyg mozaika, renki po gabaliuką ir dedi vieną prie kito.
Taip iš kelių padrikų detalių ima dėliotis vaizdas. Tarkim, atsiverti tarpukario kunigo memuarus, randi, kad prieš pat Kūčias jis turėjo daug veiklos ir nespėjo užbėgti į parduotuvę, kur buvo prekiaujama skaniausiomis mieste silkėmis.
Pasižymiu, kurioje gatvėje buvo ta krautuvė. Tai – maža mozaikos detalė, kuri paskanina pasakojimą. Pasidarai karkasą iš istorinių faktų ir aplipini kiekvienam įdomiomis žmogiškomis detalėmis.
Mano visos knygos apklijuotos įvairiaspalviais lapeliais, taip žymiuosi radusi įdomų faktą, kurį galėsiu panaudoti.
Jau per pirmą ekskursiją pasakojimas pradėjo pildytis kartu vaikščiojančių žmonių prisiminimais. Jai ruošdamasi paskambinau močiutei, paklausiau, o kur tada – sovietmečiu – gaudavo deficitinių prekių. Ji sakė, kad ten, kur dabar Mažojo teatro kiemas, buvo parduotuvė, iš kurios grįždavo su jugoslaviška kava, majonezu ir žirneliais.
Nuvedžiau grupę į tą kiemą, o ten stovi nepažįstamas žmogus – rūko, klausosi ir šypsosi.
Neiškentusi užkalbinau, jis ir pradėjo pasakoti, ko dar tame kieme buvo, be žirnelių, paskui kartu per visą Gedimino prospektą perėjome, visas šokių, pasimatymų vietas man išrodė. Taip istorijos ėmė tiesiog plaukti.
– „Savaitgalio ekskursijos“ – taip pavadinote savo pasivaikščiojimus – sulaukė įvertinimo: esate gavusi svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.
O kada kilo mintis, kad reikia ne tik pasakoti, bet ir sėsti prie knygos?
– Sumaniau užrašyti Vilniaus senbuvių prisiminimus, kad būtų galima pasiskaityti ne tik apie tai, kas vyko mieste prieš kelis šimtus metų, bet ir apie tai, kas kai kurių žmonių prisiminimuose dar gyva, kaip Vilnius atrodė prieš 90 ar 60 metų.
Vis save drąsinau, kad galiu parašyti tokią knygą, kokios nerandu. Juk man visada buvo įdomu klausytis žmonių.
Tad reikėjo postūmio. Buvo šilta 2015-ųjų vasaros diena, vedžiau ekskursiją po žydiškąjį Vilnių. Pastebėjau, kad nuo pat pradžios drauge vaikšto žvitrus garbaus amžiaus vyras, kuris nebuvo užsirašęs į ekskursiją.
Kai priėjome prie Didžiosios sinagogos, jis atsiklausė, ar negalėtų papildyti pasakojimo savo prisiminimais.
Ir pradėjo dėstyti apie tai, kaip pokariu būdamas vaikas landžiojo tarp išlikusių Didžiosios sinagogos sienų, dar buvo likusi rabino pakyla, bet aplink buvo matyti tik griuvėsiai.
Apie tai, kad su draugais dienas leisdavo griaudami iš griuvėsių styrančius kaminus. Kai jį, Liutaurą Masiliūną, sutikau dar sykį po poros mėnesių kitoje ekskursijoje, užsirašiau telefoną ir nedelsdama paskambinau, nes supratau, kad būtinai turiu pasikalbėti apie tuos kaminus.
Po jo susiradau Fanią Brancovskają – vieną iš nedaugelio išgyvenusių Vilniaus gete.
Paskui beldžiausi pas artimą senelio draugą Vytautą Narbutą, Vilniuje gyvenantį nuo 1940-ųjų. Jis davė savo draugo Edmundo Gedgaudo telefono numerį, šis – savo bičiulės.
Kai jau susirinkau daug lietuvių istorijų, pradėjau ieškoti, o kas galėtų papasakoti apie rusiškąjį ir lenkiškąjį Vilnių.
Žvėryne gimusią ir šiame rajone visą gyvenimą praleidusią Jekateriną Špilevskają pasiūlė pakalbinti kolegė.
Sudėtingiausia buvo rasti pašnekovą, kuris atstovautų lenkiškajam miesto tarpsniui, – juk daugybė lenkų Vilnių paliko pokariu. Su keliais galimais herojais pasikalbėjau tik telefonu, jie atsisakė pasakoti apie save knygai.
Kai apie sudėtingą savo paiešką užsiminiau mergvakaryje, viena mergina prasitarė: „Gal mano močiutė sutiktų?“ Ypač man buvo džiugu, kad Genovefos Tumel-Petrauskienės dukra labai domėjosi šeimos istorija ir buvo daug ką užrašiusi, surinkusi nuotraukų.
Kad reikia išklausinėti savo artimuosius, mes dažnai prisimename tik tada, kai jų nebelieka.
– Kokia Vilniaus vieta atsivėrė visiškai kitaip?
– Man atrodo, visas, apie kurias išgirdau asmeninių istorijų, dabar jau matau kitaip. Gali atsiversti enciklopediją ir perskaityti, kad A.Jakšto gatvės 9 numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija, bet visiškai kitaip į jį pradėjau žvelgti, kai susipažinau su Dainora Juchnevičiūte-Vaivadiene, kurios senelis – pirmas ir paskutinis lietuviškojo Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys.
Šiame pastate prabėgo jos vaikystė, per šventes ji sėdėdavo gimnazijos salėje (dabar – „Vaidilos“ teatras) vienam iš artimųjų ant kelių.
Kadangi mačiau daugybę vaikystės nuotraukų, įsivaizduoju ją, pūstais žandais ir suknele, garbanotais plaukais, bėgančią į sceną, nes išgirdo, kad kviečiami norintys ką nors pasakyti.
Labiausiai nustebindavo pasakojimai apie vietas, kurios istoriniuose veikaluose neminimos.
Tarkim, gyvenamasis namas Liepkalnio gatvėje.
Gražina Mareckaitė pasakojo, kad vaikystėje pro langus (to pastato jau nebėra, vietoj jo – sovietmečio garažai) matė kitą namą ir ten apgyvendino savo fantazijų personažus – elfus, raganas, princeses.
Taip ir įsivaizduoju, kaip vaikas rymo ant palangės ir žvelgia į namą su daug kaminų. Pasirodo, kita knygos herojė gyveno šiame name.
Ir ji pasakoja jau kitą istoriją: karo pabaigoje į jų butą įskriejo sviedinys, namo siena suskilo – ir tai matyti iki šiol.
Ir niekada nebegalėsiu ramiai pravažiuoti pro namą Pamėnkalnio gatvėje, buvusią žydų senukų prieglaudą.
J.Špilevskaja kaip tik tą rytą pro šalį ėjo į mokyklą, kai naciai išvarė prieglaudos gyventojus į getą.
Vienas senukas nešėsi didžiulį raudoną arbatinį, kažkas jį pastūmė, arbatinis išsprūdo iš rankų, iškrito, iš jo pabiro nuotraukos. Jekaterina šoko padėti jų rinkti, tačiau šalia esantis vyras sustabdė ir paaiškino, kad geriau nesikišti.
Neskaičiavau tiksliai, bet susidarė per šimtą įvairių objektų aprašymų. Kiekvienas iliustruotas ir archyvinėmis, ir dabartinėmis nuotraukomis.
Paskui dar kilo mintis žemėlapiuose sužymėti buvusius kasdienius herojų maršrutus – kad ir skaitytojas galėtų tas vietas apeiti, pasivaikščiotų po žmogaus, su kuriuo susipažino skaitydamas prisiminimus, asmeninį Vilnių.
Juolab kad to Vilniaus, apie kurį jie pasakoja, jau nebėra.
