Vienas pirmųjų Lietuvoje
Kaip sakė ilgametis bendrovės „Kaišiadorių vandenų“ vyr. inžinierius Algirdas Masikonis, tokio pobūdžio vandens bokštas Kaišiadoryse atsirado vienas pirmųjų Lietuvoje. Beje, labai simboliškais metais – 1983-aisiais, praėjus lygiai šimtmečiui nuo savo įžymaus „senelio“ – geležinkelio stoties vandens bokšto gimimo.
Tais laikais, kai dar žygiavome į komunizmą, to paties pavadinimo rajoninis laikraštis (1983 metų sausio 29 d, 2 psl.) pradėtą statyti bokštą pavadino aukščiausiu miesto statiniu ir… grybu. „Sakoma, kad tik grybai greitai dygsta po lietaus. O šis‚ grybas“ Kaišiadorių miesto centre į viršų kyla lėtai. Mat jo – vandentiekio bokšto – aukštis 52 metrai. Tai tokiame aukštyje bus sumontuotas 600 kubinių metrų talpos rezervuaras, iš kurio vanduo keliaus į miesto įmones, gamyklas, gyvenamuosius rajonus“, – buvo rašoma tais metais. Nepagailėta ir komplimentų: „Naujasis bokštas gražiai pritampa prie Kaišiadorių panoramos“.
Beje, statyba buvo nepigi – už bokštą paklota 110 tūkstančių rublių, kas 1983-aisiais buvo gana solidi suma.
Lėkštės ar dubenėlio formos rezervuaras vėliau kaišiadoriečių dar buvo vadinamas „skraidančia lėkšte“. Kas žino, gal šis palyginimas kilo „aktyviausiems“ papėdėje stovinčios maitinimo įstaigos lankytojams – mat tais laikais daugiausia vyriškos giminės atstovai čia iki soties prisiragaudavo alaus, tad galėjo ir skraidanti lėkštė kuriam pasirodyti…
Vėliau dėmesys atslūgo, kalbos apie naująjį miesto statinį nutilo – taip visada atsitinka, kai akys pripranta, ir tai, kas vakar buvo nauja, tampa įprasta tavo aplinkos dalimi.
Kasdien – po tris „lėkštutes“
Prie bokšto mus atlydėjęs vyr. inžinierius A. Masikonis šiandien nenorėtų sutikti su straipsnio mintimi, kad statinys kilo lėtai – atvirkščiai – bokštą statę tuometinės KMK-77 darbininkų suręsti pastoliai į padanges kilo sulig kiekviena diena: statė nenutrūkstamo betonavimo būdu, todėl bokštas išėjo tarsi monolitas. Dėl šios priežasties, jeigu teks griauti, reikės gerokai pasukti galvą, kaip tą padaryti nekeliant grėsmės aplink išdygusiems garažams.
Ir šiaip – daug kas dabar, prabėgus trisdešimt šešeriems metams, atrodo kitaip. Sunku nutylėti net įspūdžius, kurie apėmė sklaidant jau gelsti ėmusius laikraščio lapus ir ieškant rašinių apie bokšto gimimą. Mat, nori nenori, akys vis kliuvo už tuomečių aktualijų. Viena tokių – paskelbtas autoritetingo rajono mediko straipsnis, kuriame kaišiadoriečiai, susiruošę pirkti spalvotus televizorius, pirmiausia privalo pasikonsultuoti… su gydytoju, kuris pagal paciento būklę nuspręs, ar šio regėjimui tinkamas spalvotas ekranas.
Kas žino, gal po panašios laiko atkarpos tokį patį įspūdį sukels ir žmogiškos aistros dėl telekomunikacinių antenų, kurios dabar siūbuoja ant bokšto viršūnės ir, kaip kalba kai kurie kaišiadoriečiai, kenkia sveikatai. O gal gyvenimas parodys atvirkščiai?
Šiaip ar taip, vandens bokštas atlieka gyvybiškai svarbią funkciją – galingi siurbliai nepaliaujamai dirba keldami vandenį į bokšto rezervuarą, iš kurio gaivinančios srovės vamzdžiais keliauja į mūsų namus. Iš keturių vandens gręžinių per parą į bokštą pakeliama po 1200–1500 kub. m vandens. Rezervuaras – ta „skraidanti lėkštė“, kurios plotas – apie 250 kv.m, vienu metu gali sutalpinti apie 600 kub. m vandens. Kaip pasakojo A. Masikonis, kaišiadoriečiai per parą sunaudoja tris tokias „lėkštutes“.
Uodas snapo neįkiš!
Iš pažiūros atrodo, jog miesto aprūpinimas vandeniu – didelių pastangų nereikalaujantis dalykas: tereikia įjungti siurblį. Tačiau Algirdas Masikonis sako, jog tai – didelis ir atsakingas darbas. Kad vanduo atitiktų geriamam vandeniui keliamus reikalavimus, jis nuolat stebimas, tiriamas, prireikus imamasi įvairių priemonių. Šviesa bokšte – viena tokių.
Kai praėjusiais metais Marijampolėje, o dar anksčiau – Kretingoje imta mušti pavojaus varpais, kad kartu su geriamuoju vandeniu vamzdžiais pas gyventojus keliauja uodo trūklio lervos, „Kaišiadorių vandenys“ ėmėsi užkirsti tam kelią. Visose rajono vandenvietėse, vandens priėmimo punktuose, kur galėtų prasiskverbti uodai, praėjusiais metais sumontuotos liuminescencinės uodų gaudymo lempos, kurių šviesa pritraukia ir sunaikina šiuos skraiduolius. Tad dabar galima drąsiai sakyti, jog prie kaišiadoriečių vandens nė uodas snapo neprikiš!
Vanduo į rezervuarą pakyla patikimai izoliuotu 30 cm skersmens vamzdžiu. O žmogus prie rezervuaro gali patekti viduje esančiais laiptais, kurių pabaigos žvelgiant iš bokšto apačios net nesimato – laiptų ilgis – 60 metrų.
– Laimė, kad to nereikia daryti kasdien, – šypsosi UAB „Kaišiadorių vandenys“ vyr. energetikas Raimondas Kazakevičius, kurio kojos ne kartą yra įveikusios į viršų vedančius laiptus.
Buvo pirmiausias, dabar – seniausias
Apkritai, vandens bokštas iš vidaus nedvelkia nei romantika, nei egzotika – normalus inžinerinis statinys, pritaikytas savo atliekamai funkcijai. Per vidurį – blizgančia izoliacine medžiaga apvyturiuotas vamzdis vandeniui pakilti, aplink jį vejasi laiptai.
Užtat randame su bokštu susijusių smagių prisiminimų. Gal prieš gerą dešimtmetį artėjant balandžio 1-ajai keli „Kaišiadorių vandenų“ darbuotojai, atsidėkodami humoro niekada nestokojančiam vyr. inžinieriui už jo pokštus, sukūrė skelbimą apie neįprastą pramogą: kaišiadoriečiai balandžio 1-ąją buvo kviečiami rinktis prie vandens bokšto, kur „patyrusio trenerio“ A. Masikonio vadovaujami galės išbandyti ekstremalią pramogą – šuolį nuo bokšto viršūnės su guma. Pasvarstę, kad pats Algirdas supykti neturėtų, skelbimą išspausdinome „Atspindžiuose“. Gaila, kad darbai sutrukdė tądien nueiti pažiūrėti, ar daug žmonių susirinko, tačiau pokštas pasibaigė laimingai – vyr. inžinierius už jo pavardės naudojimą be sutikimo laikraščio į teismą nepadavė. Užtat dabar susitikus prie to paties bokšto buvo progos apie tai pasikalbėti.
Algirdas Masikonis sakė ir pats tą dieną prie bokšto nebuvęs, tačiau telefono skambučių susilaukė.
– Daugiausia teiravosi apie gumą – kaip, kokia. Pasakiau, kad gumą reikia atsinešti patiems, kokią atsineš, su tokia ir šoks, – linksmai prisimena pašnekovas.
O jei rimtai, nei šuolio atlikti, nei apskritai patekti į bokšto vidų prašalaičiui neįmanoma – jis patikimai užrakintas. Ne taip seniai vandens bokštas aptvertas ir apsaugine tvorele. Tiesa – ne nuo „šuolininkų“, o nuo jo paties senatvės. Kadaise tapęs pirmuoju šalyje, šiandien mūsiškis vandens bokštas – seniausias. Tvorelė saugo nuo pavojaus, kad iš viršaus gali nukristi gabalas tinko, taip pat – nuo varveklių.
– Bokšto jau neberemontuojame, nes nėra prasmės. Šiandien taikomos naujesnės technologijos – galingi siurbliai aprūpina vandeniu be bokštų pagalbos. Kaišiadoryse jie bus įdiegti numatytos miesto vandenvietės rekonstrukcijos metu. Ji nepigi – kainuos apie 3 milijonus eurų. Šiuo metu baigiami rengti dokumentai, kurie bus pateikti svarstyti savivaldybės tarybai, priimsiančiai sprendimą. Manau, vandens bokštas savo funkcijas atliks dar maždaug dvejus metus, – kalbėjo vyr. inžinierius.
Koks likimas mūsų „skraidančios lėkštės“ lauks po to, kai bokštas „išeis į pensiją“, A. Masikonis svarstyti nesiėmė, tačiau juk visiems aišku, kad nereikalingus statinius anksčiau ar vėliau nugriauna. Todėl, kol dar turim, dažniau pakelkime galvas į miesto dangų…
