Išgirdus Kauno rajone esančio Dievogalos kaimo pavadinimą ir sužinojus, kad ten yra šventu laikomas upelis, tapo smalsu.
Panorome pamatyti, kaip atrodo vietovė, kur yra Dievo galas, kokie žmonės ten gyvena ir kur rasti tą stebuklingąją versmę, vadinamą Dievogalos Šv.Jono šaltiniu.
Bet nuvykę į šventa laikomą vietą kaip reikiant nusivylėme.
Tyrinėjo kaimo istoriją
Pasiekus Zapyškį ir užvažiavus Muziejaus gatve į viršų pasukus į kairę galima pamatyti besidriekiančią Dievogalos gatvę. Iš jos šakojasi keli mažesni keliai.
Tai ir yra Dievogala – tipiškas gatvinis kaimas, kurio gyventojai iki šiol gyvena abipus 2,5 km ilgio gatvės. Čia galima pamatyti ir naujų dailiai išpuoselėtų sodybų, ir senų prižiūrimų namų. Greta lankose ganosi karvės ir ožkos.
Sklype prie Dievogalos gatvės besiganančių karvių pagirdyti atėjusi Janina Petkevičienė pasakojo, kad pati kruopščiai tyrinėjo kaimo istoriją.
„Mūsų kaimo vardas paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1500–1504 metais išduotoje privilegijoje sekretoriui Jonui Sapiegai už ištikimą tarnybą. Šis gautoje žemėje prie Dievogalos upelio pradėjo statyti dvarą, o prie vieškelio – miestelį“, – pasakojo moteris.
Šiose vietose visada buvo verčiamasi žemės ūkiu. Sovietmečiu kaime įkurtas kolūkis.
Romantiška legenda įtikina
Dabar Dievogaloje, pasak J.Petkevičienės ir seniausio kaimo gyventojo 80-mečio Stanislovo Krušinsko, gyvena tėvų ar senelių žemes atgavę žmonės, bet atsiranda vis daugiau naujakurių. Jie vietos istorijos nežino.
J.Petkevičienė sakė, kad kaimo pavadinimas greičiausiai bus kilęs nuo pro čia tekančio Dievogalos upelio. Bet yra ir kur kas romantiškesnė legenda, kuria daugelis žmonių linkę labiau tikėti.
Ji byloja, kad Dievogalos kaime kadaise buvo deginama Perkūno žinyčios aukuro ugnis, kurią saugojęs vaidila. Jis pamilo ant kito Altoniškių kalno šventąją ugnį kursčiusią vaidilutę.
„Dėl vaidilutės Altonės ir vaidilos Dievogalos meilės užgeso Perkūno žinyčios aukuro ugnis. Dėl to žmonės pradėję šaukti: „Dievų galas, dievų galas.“ Iš to esą kilęs Dievogalos pavadinimas“, – pasakojo J.Petkevičienė.
Dabar pagoniškų ženklų kaime nematyti. Keliose vietose stovi rūpintojėlių skulptūros.
„Kaimas kaip kaimas, auga žiemkenčiai, ganosi gyvuliai.
Štai augo šimtametės liepos, bet kai vedė vandentiekį, jos nunyko, ant vienos kamieno bent gandrą ir noragą pastačiau“, – stebėdamasis, kad Dievogaloje ieškome ko nors įdomaus, ranka numojo S.Krušinskas.
Neliko tilto per upelį
O kaipgi stebuklingasis šaltinis ir kur jį rasti? Gyventojai tvirtino, kad ten, kur driekėsi jo vaga, dabar pastatyta naujų namų, kiti takai užžėlę, todėl kelio upelio link Dievogaloje nerasime. Visi patarė – geriau važiuoti žemyn į Zapyškį.
„Vytauto gatvėje prie senųjų Zapyškio kapinių ir naujai statomo namo pamatysite šaltinį“, – sakė Dievogalos žmonės.
Rasti vietą, kur Dievogalos Šv.Jono upelis tekėjo anksčiau, nebuvo sunku. Senosiose Zapyškio kapinėse stovi atminimo lenta, kurioje aprašyta upelio istorija ir balta koplytėlė, per kurią upelis tekėjo ir kur rinkdavosi pasveikti norintys žmonės. Bet dabar upelio nematyti nė ženklo, jis – po žeme.
Vietinė gyventoja Aida patarė eiti į kitą Vytauto gatvės pusę šlaito link. Netoli naujo statomo namo tarp brūzgynų šiaip ne taip pavyko pamatyti dar vieną lentelę su aprašu apie iš kalno ištekantį upelį.
Tačiau priėjus artyn atsivėrė netikėtas vaizdas: griovyje įrengtas nuotekų vamzdis, į kurį upelis ir įteka. Tiktai palipus aukštyn į kalną dar galima pamatyti kažkokią šaltinio atkarpą ir pamerkti į vandenį rankas.
„Prieš metus čia dar buvo tiltelis per šaltinį, graži lentelė. Atvažiuodavo daug žmonių. Dabar vaizdas apgailėtinas. Dėl naujų statybų šventa vieta apleista“, – kalbėjo Zapyškio gyventoja.
Kurorte kuriasi naujakuriai
Taip liūdnai iš pradžių graži buvusi ekskursija ir baigėsi. Nejaugi upeliui, kurį garbino ir pagonys, ir krikščionys, artėja Dievo galas?
Kauno rajono savivaldybės atstovai apie šalia versmės vykstančias statybas ir kokia ateitis laukia baigiančio išnykti upelio „Laikinajai sostinei“ nieko pasakyti negalėjo. Specialistai aiškinasi situaciją.
Zapyškio seniūnijos vyriausioji specialistė Monika Kiaušaitė sakė, kad Zapyškio miestelio apatinė dalis, kaip ir Kulautuva bei Kačerginė, yra gavusi kurortinės teritorijos statusą.
„Kol kas šioje teritorijoje vyksta įvairūs statybų darbai. Bet netrukus bus kuriamas projektas, kaip sutvarkyti apatinę Zapyškio dalį, pritaikyti vienodą dizainą lankytinoms vietoms, ir jos pasikeis“, – sakė M.Kiaušaitė.
Ligoniai plovė žaizdas
Nemuno slėnyje prie dabartinio Zapyškio buvusi vieta, į kurią rinkdavosi mūsų protėviai po atviru dangumi garbinti senųjų dievų, aukoti jiems aukų ir prašyti palaimos kovose su amžinais lietuvių tautos priešais – kryžiuočiais.
Pasakojama, kad prie Zapyškio ant kalno gyvenęs žynys Dievaitis, kuris buvęs senosios lietuvių tikybos išpažintojas, deginęs amžinąją ugnį ir gydęs ligonius.
Toje vietoje, iš kurios dabar išteka upelis ir šlaitu leidžiasi žemyn link Nemuno, buvusios žynio Dievaičio gydomosios maudyklos. Joje išsimaudę ligoniai pasveikdavo.
Lietuvoje pradėjus plisti krikščionybei netoli stebuklingųjų gydyklų pradėti statyti krikščioniški kryžiai, o pakalnėje prie upelio vagos įkurtos senosios Zapyškio kapinės. Seniausios antkapių datos – XVIII a. vidurys.
1813 metais Dievogaloje lankęsis Teodoras Narbutas užrašė, kad per šventes, ypač per Jonines, prie Dievogalos Šv.Jono upelio susirinkdavo daug žmonių, melsdavosi, prausdavo nesveikas kūno vietas.
1850 metais senosiose Zapyškio kapinėse prie upelio pastatyta koplyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo prie Dievogalos upelio Šv.Jono atlaidų metu rinkdavosi tūkstantinės ligonių minios melstis ir plauti žaizdas.
1950–1951 metais, tiesiant plentą, Šv.Jono upelio dalis ištiesinta ir nukreipta pro kelio perlaidą, esančią miestelio pradžioje. Upelio vanduo išnyksta prie Nemuno nusidriekusiose pievose. Liko tik upelio dalis, kuri išteka iš Zapyškio šlaito.
