Pranešimą, kad ant Subačiaus gatvės 83-iuoju numeriu pažymėto trijų aukštų namo užvirto du medžiai ir prakirto stogą, ugniagesiai gelbėtojai gavo sekmadienio – rugpjūčio 11-osios vakarą.
Likimo ironija: pastato šeimininkai dar liepą buvo gavę leidimą nupjauti nudžiūvusį, pavojingai svyrantį beržą, taip pat nudžiūvusias ąžuolo šakas, apgenėti fasadą liečiančias klevo šakas. Tačiau darbų nespėjo atlikti.
Virstantys medžiai sekmadienį prakirto stogą, nubyrėjo plytos. Kamienai ir šakos taip ir liko kaboti ant pastato konstrukcijų, tad jas supjaustyti teko įmonės „Grinda“ vyrams.
Buvęs Mordechajaus Epšteino alaus daryklos pastatas Subačiaus gatvėje ilgai stūksojo apleistas po to, kai jį 1918-aisiais suniokojo gaisras.
Rekonstruoti statinį ir paversti jį studijomis ir apartamentais ketinta dar prieš vienuolika metų, tačiau užklupo krizė, po to vyko bylinėjimasis.
Tad tik prieš porą metų pavyko baigti darbus.
Dar yra laisvų patalpų
Šiame studijų ir apartamentų pastate „Studios83“ nemažai patalpų jau parduota, nors yra ir laisvų.
Už maždaug 30 kvadratinių metrų patalpas prašoma 50–90 tūkst. eurų, už dvigubai erdvesnes – 124–130 tūkst. eurų, o už 100–130 kvadratinių metrų studijas ir apartamentus – 231–314 tūkst. eurų.
„Studios83“ rekonstrukcija užtruko. Kai buvęs alaus daryklos pastatas jau turėjo virsti gyvenamosiomis patalpomis, architektas Viktoras Kormilcevas ėmė bylinėtis su užsakovu, kuris nesutiko primokėti už papildomus darbus. Jų esą prireikė dėl užsakovo kaltės.
Beje, alaus daryklos pastatų kompleksas į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik 2008 metų pabaigoje.
Paminklais užvertė upelį
Šalia buvusio alaus daryklos pastato netikėtas radinys prieš keletą metų laukė ir archeologų, kurie, prieš pradedant rekonstrukciją, atliko tyrimus.
Neužstatytoje teritorijoje jie aptiko antkapiniais paminklais užverstą ten kadaise čiurlenusį Drujos upelį. Ant paminklų archeologai perskaitė įrašus lenkų, rusų kalbomis, keli buvo žydiški.
Dalis šių radinių į Subačiaus gatvę buvo atgabenta iš buvusių kapinių Vingio parke, o žydiški paminklai – iš kapinių, buvusių Koncertų ir sporto rūmų teritorijoje.
Dalyvaujant Lietuvos žydų bendruomenės paveldosaugininkui Martynui Užpelkiui 8 antkapiai pervežti į senąsias žydų kapines Olandų gatvėje.
Archeologas Linas Kvizikevičius pasakojo, kad šalia alaus daryklos rasta 3 rūšių paminklų: žydiškų, stačiatikiškų su slaviškais įrašais ir katalikiškų, kur įrašai yra lenkų kalba.
Iš įrašų matyti, kad tai paminklai, išlieti XIX amžiuje arba XX amžiaus pradžioje, iki Pirmojo pasaulinio karo.
Rašytinių šaltinių mažai
Archeologai alaus daryklos teritoriją tyrinėjo ir 2004 metais. Žvalgomieji tyrinėjimai vyko neužstatytoje sklypo dalyje.
Šis sklypas buvo toje Markučių dvaro žemių dalyje, kuri vadinosi Paplavomis.
Beje, rašytinių šaltinių apie šią vietą nedaug. Seniausias jų – 1817–1819 metų Markučių, arba Svistapolės, dvaro ribų planas, kuriame Subačiaus gatvės kairėje pusėje pažymėta alaus darykla, o kitoje – nedidelis namelis.
Taigi alaus darykla toje vietoje veikė jau 1817 metais, ji priklausė Markučių dvaro savininkui Vilniaus iždininkui Juozapui Eismuntui.
Konkurento pavardė liko
XIX amžiaus antroje pusėje Vilniuje buvo trijų didžiųjų aludarių daryklos – žydų kilmės pirklio M.Epšteino Subačiaus gatvėje, Iljos Lipskio Paupio gatvėje ir Vilhelmo Šopeno Lukiškėse, kur 1879 metais pagal architekto Nikolajaus Čiagino projektą buvo pastatytas pusantro aukšto pastatas su padidintos talpos alaus daryklos katilais.
Bėgant metams pirmosios gildijos pirklys M.Epšteinas tapo pagrindiniu Vilniaus aludariu. 1894 metais jis nupirko V.Šopeno daryklą ir įkūrė Šopeno akcinę bendrovę.
Konkurentą primenantį pavadinimą jis paliko dėl skambumo ir rinkodaros sumetimų.
Pasak pirklių veiklą Vilniuje tyrinėjančios istorikės Aelitos Ambrulevičiūtės, į gildijas buvo galima patekti deklaruojant tam tikrą kapitalo sumą.
Buvo trys gildijos. Pirmajai reikėjo deklaruoti 50 tūkst., antrajai – 20 tūkst., trečiajai – 8 tūkst. rublių.
Nuo tų gildijų priklausė mokesčiai ir pirklių verslo galimybės. Pagal gildijas buvo ribojamos ir verslo veiklos sritys.
Trečiojoje gildijoje buvo apribota labiausiai, o pirmojoje buvo faktiškai neapribota nei apyvarta, nei veikla.
Pasirūpino maldos namais
V.Šopenas buvo ne tik aludaris, bet ir mecenatas.
Ne tik apsukrus verslininkas buvo ir M.Epšteinas.
Šv.Stepono gatvėje yra pastatas, kuriame M.Epšteinas buvo įkūręs kloizą – privačius maldos namus. Iš garsios rabinų giminės kilęs M.Epšteinas maldos namus įkūrė prieš savo mirtį 1916 metais.
1922-aisiais šiame name įsikūrė žydų moterų savitarpio pagalbos draugija, teikusi beprocenčius kreditus.
Dirbo daugiau darbininkų
Didžiulė M.Epšteino alaus darykla Subačiaus gatvėje Paplavų, arba Paplaujos, priemiestyje buvo statoma 1866–1883 metais.
XIX amžiaus pabaigoje šiame sklype buvo 12 mūrinių ir medinių pastatų. 1900 metais darykla perstatyta į didžiulę salyklinę.
Pagal 1912 metų statistiką, Šopeno alaus daryklos apyvarta siekė 417 tūkst. rublių, o dirbo joje 200 žmonių.
Panašiai sekėsi ir vieninteliam likusiam M.Epšteino konkurentui I.Lipskiui, tik šis turėjo perpus mažiau darbininkų.
1918 metais M.Epšteino alaus daryklos pastatus suniokojo gaisras ir jie pradėjo nykti. Sovietmečiu dalis pastatų naudoti kaip sandėliai, atsirado keletas silikatinių plytų priestatų.
2005 metais M.Epšteino daryklos pastate ir požeminėje slėptuvėje veikė naktinis klubas „Vault“.
Stūkso senesnių laikų mūras
Apie ankstesnę šios vietovės istoriją likę mažai žinių. Architektas ir restauratorius Robertas Zilinskas minėjo, kad komplekse yra mūro, būdingo XVIII a. viduriui ir pabaigai.
Gali būti, kad tai 1737 metų miesto plane pažymėti parako, popieriaus ir miltų malūno griuvėsiai.
Tačiau yra nuomonių, kad toje vietoje galėjo būti šventykla, o mūro likučiai – bažnyčios.
