Prieš dešimt metų Rasa dirbo kriminalinėje policijoje, ten išsiugdė ypatingą pastabumą detalėms ir tai šiandien vertinant būstą jai labai padeda.
– Įdomu, kokios detalės vos pravėrus svetimų namų duris jums pirmiausia krinta į akis?
– Ne namus, o klientus dažniau nužvelgiu kriminalistės žvilgsniu (šypsosi). Pamatau namų šeimininką sulaužyta nosimi bei riešu, ir pirma į galvą atėjusi mintis – dalyvavo kokiose nors dramatiškose muštynėse, o iš tiesų žmogus važiuodamas paspirtuku nukrito ir susižeidė. Vos pravėrusi bet kokio būsto duris visada matau ne tik detales, bet ir visumą. Kad ir kaip blogai būtų, visada matau, kaip galima perdaryti, sutvarkyti ir paversti tikrais, jaukiais namais. Perkuriu viską mintyse, ieškodama geriausių kampų, kaip būtų galima nufotografuoti, sudėlioju privalumus, kuriuos akcentuosiu pirkėjui. Smulkios detalės ar maži trūkumai man netrukdo, nes puikiai žinau, kaip greitai ir lengvai juos galima sutvarkyti arba pakeisti.
– Įdomu, ar išskirtinių, gatvėje dėmesį traukiančių, asmenybių namai tokie pat ypatingi ir tvarkingi?
– Iš patirties galiu pasakyti, kad įdomiai, kūrybiškai ir originaliai įrengtuose namuose beveik visada gyvena tie žmonės, kurie gatvėje pernelyg neišsiskiria. O išskirtinių, ekstravagantiškų asmenybių, ypač tų, kurios daug dėmesio skiria savo išvaizdai, namai dažniausiai, nors būna ir išimčių, šiek tiek apleisti. Ir tai normalu, nes žmogus negali visko suspėti. Žmonės, linkę viską gyvenime kontroliuoti, iki smulkmenų apgalvoja ir namų interjero detales. Tiesą sakant, su konkrečiais, žinančiais, ko nori, visada daug paprasčiau, nes jų lūkesčiai visada aiškūs ir konkretūs. Kur kas sudėtingiau su išsiblaškiusiais, svajonių pasaulyje gyvenančiais ir padebesiais skrajojančiais, šiandien norinčiais vieno, o rytoj jau ko nors kito.
– Pokalbio pradžioje juokavote, kad visus Vilniaus gyventojus galite sugrupuoti pagal gyvenamąjį būstą. Įdomu – kaip?
– Žinoma, kad galima, tik tų grupių būtų nemažai. Reikia tik apsidairyti, ir jei gyvenate ne Senamiestyje ar sode – o tai pastaruoju metu Vilniuje labai populiaru – kaimynystėje įsikūrusios šeimos bus labai į jus panašios. Jus tikrai sies bendri interesai, panašios problemos, rūpesčiai ir džiaugsmai. Kiekvienoje naujoje gyvenvietėje būstus įsigyja maždaug panašaus amžiaus, panašias finansines galimybes turintys žmonės. Kiek stebiu bendruomenes, dažnai kaimynai taip susidraugauja, kad tampa artimesni nei giminės. Ir tai ne likimas ar koks stebuklas, tai natūralus ryšys tarp žmonių, kurie turi panašių interesų ir pomėgių.
– Pati neseniai iš užmiesčio persikėlėte į Vilniaus centrą, Gedimino prospektą. Kodėl?
– Beveik dešimt metų mėgavausi nuosava pieva, gėlėmis, kurias pati kiekvieną pavasarį sodindavau, nupjautos žolės kvapu ir jaukiais vakarais terasoje. Tačiau vieną dieną supratau, kad noriu miesto šurmulio. Dabar ramiai skaitau knygą balkone, išeinu su vaikais pasivaikščioti į Vingio parką, o rytais mėgaujuosi nuostabia kava iš šalia esančios kavinukės. Atradau naujus džiaugsmus. Ir man dabar taip smagu, kad sūnus gali pats nubėgti į šalia esančią parduotuvę, savarankiškai nueiti į mokyklą ar būrelius ir iš jų pareiti. Džiaugiuosi, kad man šiandien nereikia nieko niekur vežioti ir nervintis dėl nuolatinių spūsčių Vilniaus gatvėse. Tai man tikras atradimas ir kasdienis džiaugsmas.
Žmonės nuolat keičiasi, auga, keičiasi ir jų poreikiai bei svajonės. O būstas, mano nuomone, – tai tik sienos, jos turi mums tarnauti, kad mums jame būtų patogu ir gera. Nėra vieno būsto ar namo, kuriame visiems būtų gera gyventi, nes mes, žmonės, tokie skirtingi! Tikiu, kad dar ne kartą keisis ir mano poreikiai ir prioritetai: gal atsiradus galimybei susižavėsiu sodyba užmiestyje ant ežero kranto, butu kur nors šiltuosiuose kraštuose ar urbanistinio stiliaus loftu, kuriame garsiai klausysiuosi džiazo (juokiasi). Gyvename vieną kartą, todėl svarbiausia pajusti tai, ko mums iš tiesų reikia, ir išdrįsti priimti naujus iššūkius.
– Papasakokite, kokie jūsų namai. Jei reikėtų įvertinti jų šeimininkę, kaip ją apibūdintumėte?
– Sau būdingus bruožus jau atpažįstu kitų namuose. Vertinu natūralumą, todėl man svarbu, kad namuose vyrautų natūralios medžiagos, griežtos linijos, kištukiniai lizdai būtų paslėpti, o užuolaidos laisvai kristų, taip langams suteikdamos lengvumo. Ir būtinai namuose turi būti daug šviesos! Vertinu vientisumą, todėl svarbu, kad visuose namuose būtų vienos dangos grindys, vienos spalvos sienos. Mėgstu išskirtinėmis detalėmis pabrėžti pagrindines kambario funkcijas. Taigi akivaizdūs mano būdo bruožai: konkretumas, punktualumas, pedantiškumas, aiškus ribų apibrėžimas. Mėgstu patogumą, todėl baldus renkuosi patogius, o ne gražius, nes namai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus namams.
– Kokiems svarbiausiems dalykams bute ar name nevalia taupyti?
– Be jokios konkurencijos šioje kovoje laimi langai, grindys, medinės palangės, kokybiškas sanitarinių mazgų įrengimas, ventiliacija ir durys. Tai – pamatas, kurį labai sunku pakeisti. Todėl geriau jau ant pigesnės sofos sėdėti ar į mažesnį televizoriaus ekraną žiūrėti, o šitiems dalykams tikrai nevalia taupyti. Neverta investuoti į sienų dekorą, kurį vėliau sudėtinga pakeisti, be to, jis labai apsunkina interjerą. Visi šiandien madingi „must have“ interjero daikčiukai yra menkaverčiai ir neturi jokios išliekamosios vertės.
– Vieni mėgsta prabangų vidų, tačiau kuklią išorę, kiti priešingai – prabanga alsuojančią išorę, tačiau kuklų vidų. Ką tai sako apie žmogų?
– Greitai ir lengvai praturtėję asmenys visada demonstruos savo pranašumą investuodami į itin ekscentriškus sprendimus, kad tik visiems draugams ir giminaičiams, atėjusiems į svečius, atimtų žadą. Žinantys pinigų vertę visada geriau investuos į kitą nekilnojamąjį turtą ir jį išnuomos, kad užsitikrintų papildomų pajamų. Visais laikais taip buvo ir dabar niekas nepasikeitė – saugiausia investicija yra į nekilnojamąjį turtą. Šeimos, kuriose nekilnojamasis turtas ar verslas yra paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą, dažniausiai mėgsta tyliai mėgautis komfortu ir labai saugo privatumą.
– Dauguma skaitydami šį straipsnį pagalvos, kad gal ir jiems vertėtų atsinaujinti ir iš esmės pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau pakeisti namus – tai ne naują batų porą nusipirkti. Patarkite, nuo ko viską pradėti?
– Jei jau sukirbėjo tokia mintis, vadinasi, tikrai laikas! Nuo pirmos minties sukirbėjimo, kad jau verta keisti gyvenamąją vietą, iki jos galutinio įgyvendinimo tikrai praeis kokie penkeri metai. Mes, lietuviai, iš tiesų labai prieraišūs, todėl namų keitimas mums prilygsta tikram žygdarbiui. Tačiau pokyčiai visada tik į gera. Jūs neįsivaizduojate, kaip pakeitus namus kartais pasikeičia žmonių likimas. Žmogus tarsi atgimsta, sužydi, žinoma, gali būti ir atvirkščiai – pasidavęs artimųjų įtakai arba priėmęs ne visai širdžiai mielą sprendimą žmogus užsisklendžia, neretai net depresija suserga. Visada tikėjau ir vis dar tikiu, kad tinkamai parinkti namai gali žmogaus likimą pakeisti iš esmės. Nauja erdvė – tai ir nauja energija. Visada esu už teisingus gyvenimo pokyčius ir naujas spalvas kasdienybėje. Kartais žmogus – kaip tas vanduo: jei nejuda, užsistovi ir pradeda rūgti, jam pasidaro nuobodu ir neįdomu gyventi, norisi naujų iššūkių. Todėl, kaip juokauju, visada geriau keisti gyvenamąją vietą, o ne antrąją pusę! Sakau tai iš asmeninės patirties.
– Ar tiesa, kad Lietuvoje dažniausiai dėl būsto keitimo sprendimus priima moterys? Kodėl?
– Absoliuti tiesa! Mūsų moterys drąsios, ryžtingos ir visada nori gerinti savo aplinką, o vyrams dažniausiai gerai taip, kaip yra. Degančios moters akys – geriausias ginklas, kuriam niekas negali atsispirti. Jei moteris nori ir tiki, įtikina ir visą šeimą.
