Kėdainių rajono šiaurėje, 5 kilometrus į rytus nuo Gudžiūnų, įsikūrusio kaimo gyventojai didžiuojasi ne tik savo kaimo sportininkų pasiekimais, bet ir Vikaičiuose vis dar tebevykdoma kultūrine veikla, rengiamomis tradicinėmis šventėmis bei ilgainiui vis modernėjančia infrastruktūra.
Gyvuoja devynerius metus
2010 metais susikūrusi Vikaičių bendruomenė per devynerius gyvavimo metus spėjo daug ką nuveikti.
„Tik susikūrus bendruomenei, nieko nelaukėme ir puolėme veikti.
Visų pirmą pasinaudodami tuo metu startavusia „Leader“ programa ir gavę finansavimą, visai šalia bendruomenės centro patalpų įsirengėme universalų sporto aikštyną, netoli jo pastatėme pavėsinę.
Visą erdvę aplink bendruomenės centro patalpas ir aikštyną apželdinome medeliais bei krūmais. Galiausiai sekė tvarkymasis bendruomenės centro patalpose.
Visus bendruomenės centro langus, tiek pirmajame, tiek ir antrajame pastato aukšte, papuošėme žaliuzėmis.
Viduje įrengėme židinį bei pastatėme įsigytus baldus“, – pagrindinius per bendruomenės gyvavimo metus nuveiktus darbus apžvelgia ir jais pasidžiaugia Vikaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Rita Kvilienė.
Aikštynas – traukos centras
Bendruomenės pirmininkė sako, kad šiuo metu daugiausia dėmesio bendruomenėje sulaukia būtent aikštynas.
Anot jos, tai parodo, kad didelė investicija į sportinio aikštyno įrengimą neabejotinai pasiteisino.
„Atšilus orams, kiekvieną vakarą aikštyne zuja jaunimas, kasdien čia šurmuliuoja kaimo vaikai.
Džiugu, jog sporto aikštynas tapo tikru kaimo žmonių traukos centru, padėsiančiu tiek jaunimui, tiek ir vyresniems susikoncentruoti ir užsiimti turininga veikla.
Neslėpsiu, prieš aikštyno įrengimą vis kildavo dvejonių, ar tikrai mums to reikia.
Tačiau dabar, matydama puikius rezultatus – noriai sportuojantį jaunimą, nė kiek nesigailiu, kad ėmėmės tokio projekto.
Mano nuomone, šį investicija – labai prasminga ir padedanti lavėti mūsų kaimo jaunajai kartai.
O šaltuoju metų sezonu jaunimą galime sutikti bendruomenės centro patalpose esančiame sporto kambaryje.
Jis yra pilnas įvairiausios sportinės įrangos. Ja sportininkai pasirūpino savo iniciatyva“, – džiaugiasi R. Kvilienė.
Atranda ką nuveikti
Vikaičiuose gimęs ir augęs Arnas Zakarevičius patenkintas nuolat besiplečiančiu kaimu.
Šiuo metu Kaune, Lietuvos sporto universitete, jėgos trikovės mokslus kremtantis jaunuolis patvirtina, jog grįžęs į gimtąjį kaimą beveik visą savo laisvą laiką praleidžia netoli bendruomenės namų įrengtame manieže.
„Nors gyvenau šiek tiek toliau nuo kaimo, tačiau mano visa vaikystė ir jaunystė praleista pačiuose Vikaičiuose. Čia – mano draugai, čia – man mėgstama veikla.
Su jaunimu visada atrandame ką nuveikti, ypač sporto srityje. Visi labai džiaugiamės, kad atsižvelgus į mūsų užmojus, bendruomenės pirmininkės iniciatyva buvo įrengtas maniežas, kuriame šiuo metu praleidžiu beveik visą savo laisvalaikį.
Tiesa, to laisvalaikio ne tiek ir daug, nes Vikaičiuose dažniausiai lankausi tik savaitgaliais ar tada, kai kaime organizuojama spartakiada.
Nors prie šio renginio organizacinių reikalų prisidėti netenka, tačiau sudalyvauti ir prisidėti prie futbolo ar krepšinio komandų organizavimo, niekada neatsisakau“, – pabrėžia Arnas.
Ne tik sportuoja, bet ir muzikuoja
Pasirodo, Vikaičių kaimas garsėja ne tik kaip sportininkų, tačiau kaip ir dainingų žmonių kraštas.
Prieš daugiau nei šešerius metus čia susibūrė balsingų moterų ansamblis „Nykė“, kuris ne vienerius metus garsino Vikaičius.
Tiesa, nors šiuo metu moterų ansamblio Vikaičiuose kaip ir nebėra, bet kolektyve dainavusios moterys prisijungė prie netoliese esančiuose Miegėnuose susikūrusio dainingo kolektyvo.
Tačiau, pasak bendruomenės pirmininkės, grįžtant į prisiminimus papasakoti apie „Nykės“ vykdytą veiklą tikrai yra ką.
„Vienas iš labiausiai įsimintinų įvykių buvo bendruomenių sąskrydis, kuriame atstovavome ne tik savo kaimą, bet ir visą Kėdainių rajoną.
Dalyvauti šiame sąskrydyje mums buvo didis pripažinimas. Iki tol, kol Vikaičių moterų ansamblis „Nykė“ iširo, o tiksliau susijungė su Miegėnų kaimo kapela, spėjome išleisti savo dainų diską, pasisiūti sceninę aprangą.
Mūsų dainavimo karjera buvo išties sėkminga“, – ne vienai krašto bendruomenei koncertavusio moterų ansamblio „Nykė“ pasiekimais nostalgiškai pasidžiaugė bendruomenės pirmininkė.
Šiemet – 6-toji spartakiada
Pradėjusi pokalbį apie kaimo bendruomenės įsikūrimą bei atliktus svarbiausius darbus, ponia Rita didžiuojasi ir jau tradicija spėjusiais tapti Vikaičių kaimo sportiniais ir kultūriniais renginiais.
„Jau penktus metus iš eilės savo kaime rengiame sportines varžybas, kurios vadinasi „Vikaičių spartakiada“.
Kiek yra tekę domėtis, Kėdainių rajone tokios tradicijos, suburiančios tikrai labai daug jaunimo iš visų krašto seniūnijų ir net Kėdainių miesto, dar nėra nei viename rajono kaimelyje.
Nuo ryto iki pat vakaro vykstančios šventės metu veiklos netrūksta. Renginio dalyviai varžosi tiek ir futbolo, tiek ir krepšinio, tiek ir tinklinio, tiek ir kitų sporto šakų varžytuvėse.
Šią vasarą, jei planai nesikeis, liepos viduryje planuojame organizuoti jau šeštąją tokią spartakiadą“, – apie penkerius metus iš eilės Vikaičiuose rengtą spartakiadą kalba bendruomenės pirmininkė.
Prisimena liaudiškus papročius
Vikaičių kaimo žmonės turi ir dar vieną tradiciją – Žolinių šventę. „Ji mūsų kaime jau taip pat spėjo tapti kasmetine, tradicine švente.
Kaip kad Jonines švęsti keliaujame į Miegėnus, Onines – į Labūnavą ar Gudžiūnus, tai Žolinių šventės metu aplinkinių kaimų gyventojai renkasi Vikaičiuose.
O Žolinės mūsų krašte – išties labai graži ir nuotaikinga bei smagi šventė.
Jų metu visada prisimename liaudiškus, senų senovę menančius papročius, kurie persipina ir su šiuolaikiškumu.
Šią šventę pradėję giesmėmis, neretai užbaigiame smagia, trankia, daug jaunimo ir kitų bendruomenės narių suburiančia diskoteka.
Šiais metais Žolines Vikaičiuose minėsime rugpjūčio 14–15 dienomis. Maloniai kviečiame prisijungti“, – apie dar vieną Vikaičių tradicinę šventę pasakoja bendruomenės pirmininkė.
Panaikino mokyklą
Nors gyvenimas Vikaičiuose iki šiol virti nenustoja, tačiau ponia Rita pastebi, jog anksčiau veiklos ir šurmulio čia buvo tikrai kur kas daugiau.
„Neskaitant to, jog šiuo metu Vikaičiuose turime išlikusį bibliotekos skyrių, bendruomenės namuose veikia kirpykla, tačiau esame ir daug ko netekę.
Pamenu, kai daugiau nei prieš dvidešimt kelerius metus čia ir paštas veikė, ir valgykla bei pradinių klasių mokykla, kurioje virte virė intensyvus kultūrinis gyvenimas.
Mokykloje bendruomenė organizuodavo daug renginių, įvairias vakarones, rengdavo vaidinimus ir spektaklius. Visa tai suburdavo draugėn tiek mokyklos, tiek ir viso kaimo bendruomenę.
Šiandien to šurmulio neretai pasigendame, bet kažką pakeisti sunku, tokie jau atėjo laikai.
Pastebiu, kad ir žmonės pasyvesni, labiau užsidarę tapo“, – apie pokyčius į ne visai gerąją pusę užsimena Rita.
Trūksta aktyvumo
Vikaičių kaimo gyventojai, anot ponios Ritos, yra draugiški, paslaugūs, tačiau dažnai stokojantys energingumo ir aktyvumo.
Bendruomenės pirmininkė pabrėžia, kad pagrindinį bendruomenės aktyvą dabar sudaro vos aštuoni žmonės.
„Iš viso Vikaičiuose gyvena apie 250 žmonių, o, rodos, dar visai neseniai šis skaičius siekė pusketvirto šimto.
Tačiau kaip ir iš kiekvieno kaimo, taip ir iš mūsų stipriai išsivažinėjo jaunimas, todėl šiai dienai mūsų likę, tiek, kiek likę.
Labai gaila, kad naujų gyventojų jau kurį laiką nebesulaukiame. Mano manymu, jaunos ir naujai besikuriančios šeimos, be jokios abejonės, praturtintų mūsų kaimą.
Bendruomenėje šiuo metu – 76 nariai, o pagrindinį bendruomenės aktyvą, sudaro vos aštuoni žmonės.
Aišku, norėtųsi didesnio žmonių aktyvumo. Tačiau kiekvienas pasirenka tai, kas jam arčiausiai širdies. Per prievartą tikrai niekada nieko nebruku.
Ir iš dalies džiaugiuosi, nes kaip jau bebūtų, bet vis dar gyvuojame, gyvename, švenčiame, sportuojame.
Kalbant apie sporto sritį, bendruomenė šiuo atveju – labai aktyvi.
Net ir iš kaimo išsilakstęs jaunimas, visada grįžta į organizuojamas sportines varžybas, noriai kviečiasi draugus ir tokiu būdu besiburdami gausiai susirenka“, – pabrėžia bendruomenės pirmininkė.
Iš Radviliškio rajono Pociūnėlių kaimo į Vikaičius atsikėlusi ir šios bendruomenės pirmininke tapusi Rita Kvilienė didžiuojasi jau tradicija spėjusiais tapti šio kaimo sportiniais ir kultūriniais renginiais.
Gyvenimas – nelengvas
Aštuonių narių šeimoje užaugusi senjora Valė Sereikienė į Vikaičius atsikraustė būdama 12-kos metų. „Tuo metu mokyklos jau nebelankėme.
Šeimos padėtis buvo nelengva, todėl mums, vaikams, teko eiti užsidirbti duonai.
Darbuotis tais laikais šešiese ėjome į tuometinį kolūkį. Sulaukusi pilnametystės, pradėjau dirbti vietinėje fermoje. Ir taip iki pat pensijos išdirbau joje 41-erius metus.
Neskaitant to, jog sunkiai dirbau, šeimoje auginome keturis vaikus, bet laiko atrasdavau ir namų ruošos darbams atlikti, ir ūkį prižiūrėti, ir kaimo šventėje apsilankyti, ir padainuoti bei pašokti su kolektyvu.
Dabar jau amžius nebeleidžia tiek nuveikti, kiek anksčiau, bet į prisiminimus smagu sugrįžti, – apie gyvenimą Vikaičiuose pasakoja aktyvumo tiek anksčiau, tiek ir dabar nestokojanti senjorė.
– Dar ir dabar kai koks koncertas ar tai Vikaičiuose, ar aplinkiniuose rajonuose būna organizuojamas, stengiuosi sudalyvauti.
Apsilankymas renginiuose padeda prasiblaškyti, leidžia pabendrauti su bendraminčiais, ko pastaruoju metu man labai trūksta.
Kaimynystėje beliko tik viena mano vaikystės draugė, su kuria dar susieiname. Visi kiti, su kuriais šiek tiek bendraudavome, jau iškeliavo Anapilin.“
Draugiškumo netrūksta
Paklausta, ar kyla sunkumų senam žmogui gyvenant kaime, ponia Valė vienareikšmiškai atkerta, kad ne.
„Draugiškumo ir pagalbos mūsų kaimynystėje tikrai netrūksta, kas kiek gali, tas tiek padeda. Tik paprašyti reikia“, – patvirtina senjora.
Viskuo aprūpina
„Sūnus, šiuo metu iš visų mano vaikų vienintelis likęs Vikaičiuose, mane aprūpina viskuo, ko tik prisireikia.
Pagelbėja ir ūkio darbus atlikti, ir daržu pasirūpinti, žolę nupjauti. Visada pavėžėja iki miesto pas gydytojus ar į parduotuvę.
Esu dėkinga ir kitiems, kaimynystėje gyvenantiems ir man dažnai pagelbėjantiems žmonėms.
Turime ir nuostabią paštininkę, kuri ne kartą mane iki namų iš Gudžiūnų yra parvežusi. Nuostabi moteris.
Viskas gerai tuose mūsų Vikaičiuose, tik labai norėtųsi, kad kaimas daugiau neturštėtų“, – atsisveikindama sako senjorė.
