„Parkai teikia laisvalaikiui bei socializacijai tinkamą aplinką, siūlo erdvę sveikatingumo procesams. Tačiau taip yra tol, kol jie yra tinkamai prižiūrimi. Miestų parkai, esantys šalia požeminių pėsčiųjų perėjų, viešojo transporto stotelių, industrinių erdvių ir tuščių komercinės paskirties pastatų, yra priskiriami prie tų vietų, kuriose įvyksta daugiausiai nusikalstamų veiklų“, – atkreipia dėmesį Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) lektorė Ingrida Mažonavičiūtė.
I. Mažonavičiūtė bei dar du VGTU mokslininkai – profesoriai Romualdas Baušys ir Edmundas Kazimieras Zavadskas – inovatyviai pažvelgė į parkų saugumo problemas ir, pasitelkę multikriterijinius metodus, pristatė pasaulyje analogų neturinčią metodiką miesto parkų saugumui nustatyti. Pagal šį metodą įvertinti net 17 skirtingų kriterijų – parkų priežiūra, ženklinimas, takų išdėstymas ir apšvietimas, traukos objektų kiekis, nusikaltimų statistika ir parkų prieigose gyvenančių žmonių demografiniai rodikliai. Atliktame tyrime buvo palygintas šešių mažų, 1–20 ha ploto, Vilniaus parkų saugumas. Tirti Vilkpėdės, Pasakų, Ozo, Reformatų ir Kūdrų parkai bei Bernardinų sodas.
Tyrimo rezultatai rodo, jog tik du iš tirtų parkų – Ozo parkas ir Bernardinų sodai – gali būti laikomi saugiais. Likusiuose parkuose – Reformatų, Kūdrų, Vilkpėdės ir Pasakų – rekomenduotina diegti saugumą didinančias priemones.
Pasak tyrimo iniciatorės I. Mažonavičiūtės, pagal saugumą pirmąją vietą tarp Vilniaus parkų užėmė 2011 m. įkurtas Ozo (keturių tvenkinių) parkas, esantis toliau nuo miesto centro. „Jo teritorija yra gerai suplanuota, matoma iš visų pusių. Parkas prižiūrimas, jame periodiškai vyksta renginiai. Svarbu paminėti, jog didelę įtaką šio parko saugumui daro ir tai, jog Ozo parko kaimynystėje gyvena sąlyginai mažai gyventojų, o būsto kainos čia yra ganėtinai didelės. Priešingą socio-demografinę situaciją – daug gyventojų ir mažos būsto kainos – matome šalia Pasakų parko, kuriame nustatytas mažiausias saugumo lygis“, – pasakoja VGTU mokslininkė.
Anot jos, gana didelė teritorija, mažas permatomumas, netinkamas parko takų išplanavimas, nepakankamas apšvietimas, traukos objektų trūkumas ir didelis nusikaltimų kiekis būtent ir leidžia daryti išvadą, jog tik ilgalaikiai kompleksiniai sprendimai ar renovacija galėtų padidinti „Pasakų parko“ saugumą, bent iki minimalaus saugumo lygio.
I. Mažonavičiūtė pripažįsta, kad kai kurie tyrimo metu paaiškėję rezultatai nustebino. „Tyrimo pradžioje buvo neabejojama, jog 2013 m. renovuotas ir žmonių itin aktyviai lankomas pačioje Vilniaus širdyje įsikūręs Bernardinų sodas bus saugiausias iš tirtų parkų, tačiau didelis nusikaltimų kiekis užfiksuotas šalia parko esančiose teritorijose nustūmė šį parką į antrąją vietą.
Akivaizdu, kad rimtų nusikaltimų ir viešosios tvarkos pažeidimų skaičius turi didelę įtaką miesto parkų saugumui,“, – pastebi tyrimo iniciatorė. Ji atkreipia dėmesį, kad šis tyrimas taip pat atskleidė, jog kriminalinė statistika neturėtų būti vienintelis kriterijus parkų saugumui vertinti.
Anot mokslininkų, šiam tyrimui pasirinkta naujoji metodika gali pasitarnauti kitoms savivaldybėms ir leisti ne tik objektyviau pažvelgti į parkų saugumo situaciją, bet ir be didelių investicijų gali padėti nustatyti, kokių priemonių reiktų imtis, norint padidinti konkretaus parko saugumą.
VGTU mokslininkų atliktas Vilniaus parkų saugumo tyrimas buvo įvertintas tarptautinės mokslininkų bendruomenės – jį publikavo prestižinis mokslo žurnalas „Landscape and Urban Planning“.
