Kreipimesi prašoma informuoti, kokiais konkrečiais veiksmais Aplinkos ministerija koordinuoja geriamojo vandens Lietuvoje situacijos sprendimą. Politikės klausia, kokie sprendiniai planuojami siekiant padidinti rezervines miestų ir gyvenviečių geriamojo vandens tiekimo galias, geriamojo vandens vartojimo mažinimą (pavyzdžiui, atsisakant geriamojo vandens naudojimo viešųjų ir privačių želdynų laistymui), ir, jei planuojami infrastruktūros projektai, kaip bus užtikrinamas jų skaidrumas ir optimalus viešųjų lėšų panaudojimas.
„Klimato kaitos padariniai Lietuvoje jau nebe teorija, o realybė. Deja, valstybė šiuo metu tik reaguoja į situacijas, ir tai, smarkiai pavėluotai – joms jau reikėjo ruoštis vakar. Faktas ir tai, kad nekeisdami mąstysenos ir elgsenos, neatlaikysime vis dažnesnių klimato ekstremumų. Jau dabar aišku, kad reikės dar daugiau dėmesio strateginiam planavimui, naujos infrastruktūros, numatyti resursus ne tik padariniams likviduoti, bet ir pokyčiams paskatinti – visa tai reikia planuoti neatidėliojant. Todėl šiame kontekste ypač svarbus Aplinkos ministerijos darbas, kokie jos planai ateičiai, apie kuriuos dar nieko negirdėjome“, – teigė Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Kartu kreipimesi į K. Mažeiką pažymima, kad ekstremalios situacijos dėl klimato kaitos greičiausiai kartosis, todėl būtina imtis priemonių, kurios padėtų tinkamai ir iš anksto joms pasiruošti. Būtent todėl ministro klausiama, kokių priemonių bus imamasi tiek Kaune, tiek ir kitur, kur irgi kyla grėsmė pakankamam geriamojo vandens tiekimui. „Akivaizdu, kad Kaune, o, galbūt, ir kitose savivaldybėse, nėra žiūrima ateitį, nėra pakankamai pasiruošta ekstremalioms situacijoms. Nuostabą ir pagrįstą susirūpinimą kelia tai, kad savivaldybė yra pareiškusi, kad išteklių užtenka ir naujų vandenviečių neketinama eksploatuoti. Ryškiausias pavyzdys, kai Kauno miesto tarybos daugumai nusprendus mažinti Vičiūnų vandenvietę buvo teigiama, kad Kaune yra labai sumažėjęs geriamo vandens vartojimas ir vandens trūkumo problema neegzistuoja.
Šiandien akivaizdu, kad toks vertinimas neatitinka realybės. Geriamo vandens ištekliai yra didžiausia vertybė, ir šis klausimas tampa dar aktualesnis kasmet vis labiau ryškėjant klimato kaitos padariniams. Manau, kad šio klausimo sprendimas neturi būti paliktas vien tik Kauno savivaldybei, bet turėtų būti sprendžiamas valstybės, ir konkrečiai – Aplinkos ministerijos – strateginio planavimo lygmenyje“, – teigė J. Šiugždinienė. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nustato Aplinkos ministerijos pareigą koordinuoti kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą, kad būtų įgyvendinti šio įstatymo reikalavimai.
